Kazimieras Jogailaitis, pašauktas į Lenkijos sostą, nepanoro Didžiosios Kunigaikštystės valdyti per vietininką.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 239-240
223 ## Puslapis 240 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS Žygimanto įpėdinis Kazimieras Jogailaitis, nors pašauk tas į Lenkijos sostą, vis dėlto nepanoro Didžiąją Kuni gaikštystę valdyti per vietininką. Pirmenybę teikdamas Lie tuvai, jis dažniausiai gyveno Trakuose arba Vilniuje. Iš tikrųjų tai daryti jį vertė krašto nesutarimai ir Lietuvos bajorų ne santaika, o dar labiau traukė prisirišimas prie gimtosios že mės ir lengvai patenkinamas aistringas jo pomėgis medžiok lei, kuriai atsiduodavo, pamiršdamas net ir oficialius reikalus29.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 239-240
tas pats Žy\ngimantas Vilniaus kapitulai padova\nnojo Vainelgų dvarą.\n223\n\n## Puslapis 240\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS\nŽygimanto įpėdinis Kazimieras Jogailaitis, nors pašauk\ntas į Lenkijos sostą, vis dėlto nepanoro Didžiąją Kuni\ngaikštystę valdyti per vietininką. Pirmenybę teikdamas Lie\ntuvai, jis dažniausiai gyveno Trakuose arba Vilniuje.
Vladislovas Jogaila Vilniuje paskyrė Skirgailą savo vietininku ir titulavo jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 131
Tos pirmosios Lietuvoj teisės būtų ge rokai pagerinusios miesto būklę, jeigu vidaus karas, apie kurį netrukus papasakosime, nebūtų sukėlęs šalyje naujos aud ros. Vladislovas Jogaila su nemažėjančiu apaštalavimo įkarš čiu tuo metu tikrai visą Lietuvą aplankė diegdamas naujo tikėjimo nuostatus; dar numaldęs Baltojoje Rusioje prasidė jusius bruzdėjimus, pargrįžo į Vilnių. Čia, krašto reikalus įstatęs į tvirtas vėžes, tikrąjį savo brolį Skirgailą paskyrė sa vo vietininku ir titulavo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, pavaldžiu karališkajai savo valdžiai16.
Aleksandras Jogailaitis nurodė, kad Vilniaus vaivados vietininkams nereikia mokėti po grašį nuo krovinio perkėloje ties Vilniumi.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 245
41 Miesto archyve yra Aleksandro Jogai- laičio, Lietuvos didžiojo kunigaikš čio, tokio turinio laiškas: „Vaitas, ta rybos nariai ir Vilniaus miestiečiai skundė Bogdaną Kievlą, Vilniaus vaivados ir valstybės kanclerio Mi kalojaus Radvilos vietininką, kad tas Kievla perkėloje ties Vilniumi imąs po grašį nuo krovinio, ko Vytauto ir Žygimanto laikais nebūdavo. Tad kunigaikščio Aleksandro nurody mu, vaivada Mikalojus išsiklausinė- jo ir sužinojo, kad nuo seno nemo kėję to mokesčio vietininkui, tik po grašį nuo krovinio keltininkams, ku rie krovinius praleidžia, ir kad tą naują mokestį buvę įvedę Tomas ir Zdanas, Vilniaus vaivados ir miru sio karaliaus Kazimiero kanclerio, velionio pono Olechnos Sudiman- taičio, vietininkai. Tada Aleksan dras miestui davė šį raštą, taip nu rodydamas: „Jiems visiems nereikia duoti po grašį nuo krovinio pono Vilniaus vaivados vietininkams perkėloje ties Vilniumi visais lai kais, tiktai privalo duoti nuo krovi nio po grašį keltininkams, kurie krovinį praleidžia".
Jogaila paskyrė Vaidilą Lydos vietininku ir atidavė jam į žmonas savo seserį.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 50
Tai buvo žmogus, kurį dar Algirdas dėl didelių gabumų iš kepėjo sūnaus iki rūmų pataurininkio iškėlė. O Jogaila, labai jį pamilęs, ne tik Lydos vietininku padarė, bet, nepaisydamas Kęstučio prieštaravimų, dargi atidavė jam į žmonas savo seserį. Kaip pasiuntinys nuvykęs į Prūsiją, Vai dila 1380 metais paruošė dirvą Jogailai sudaryti slaptą san dėrį su arkikomtūru, siekiant užsitikrinti saugumą nuo kry žiuočių ir palengvinti jiems Kęstučio valdų puolimą28.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 50
Tai buvo žmogus, kurį dar Algirdas dėl didelių gabumų iš kepėjo sūnaus iki rūmų pataurininkio iškėlė. O Jogaila, labai jį pamilęs, ne tik Lydos vietininku padarė, bet, nepaisydamas Kęstučio prieštaravimų, dargi atidavė jam į žmonas savo seserį. Kaip pasiuntinys nuvykęs į Prūsiją, Vai dila 1380 metais paruošė dirvą Jogailai sudaryti slaptą san dėrį su arkikomtūru, siekiant užsitikrinti saugumą nuo kry žiuočių ir palengvinti jiems Kęstučio valdų puolimą28.
Pskovo metraštis pasakoja, kad 1432 m. vietininkai Joachimas ir Aleksas Jefremovičius su Pskovo bojarinais sudarė sutartį su Švitrigaila.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 230
Palenkdamas rusų bojari- 10 Pskovo metraštis (K a r a m z i n, V, 1. 146 - prieraš.) pasakoja, kad 1432 metais vietininkai Joachimas ir Alek sas Jefremovičius su Pskovo bojari nais atvyko pas Švitrigailą ir sudarė su juo sutartį, kurioje patvirtinta se novinės sienos, kaip buvę Vytauto laikais.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 230
Palenkdamas rusų bojari- 10 Pskovo metraštis (K a r a m z i n, V, 1. 146 - prieraš.) pasakoja, kad 1432 metais vietininkai Joachimas ir Alek sas Jefremovičius su Pskovo bojari nais atvyko pas Švitrigailą ir sudarė su juo sutartį, kurioje patvirtinta se novinės sienos, kaip buvę Vytauto laikais.
Jogaila paskyrė Vaidilą Lydos vietininku ir, nepaisydamas Kęstučio prieštaravimų, atidavė jam į žmonas savo seserį.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 50
Tai buvo žmogus, kurį dar Algirdas dėl didelių gabumų iš kepėjo sūnaus iki rūmų pataurininkio iškėlė. O Jogaila, labai jį pamilęs, ne tik Lydos vietininku padarė, bet, nepaisydamas Kęstučio prieštaravimų, dargi atidavė jam į žmonas savo seserį. Kaip pasiuntinys nuvykęs į Prūsiją, Vai dila 1380 metais paruošė dirvą Jogailai sudaryti slaptą san dėrį su arkikomtūru, siekiant užsitikrinti saugumą nuo kry žiuočių ir palengvinti jiems Kęstučio valdų puolimą28.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 50
Tai buvo žmogus, kurį dar Algirdas dėl didelių gabumų iš kepėjo sūnaus iki rūmų pataurininkio iškėlė. O Jogaila, labai jį pamilęs, ne tik Lydos vietininku padarė, bet, nepaisydamas Kęstučio prieštaravimų, dargi atidavė jam į žmonas savo seserį. Kaip pasiuntinys nuvykęs į Prūsiją, Vai dila 1380 metais paruošė dirvą Jogailai sudaryti slaptą san dėrį su arkikomtūru, siekiant užsitikrinti saugumą nuo kry žiuočių ir palengvinti jiems Kęstučio valdų puolimą28.
Bogdanas Kievla buvo Vilniaus vaivados ir valstybės kanclerio Mikalojaus Radvilos vietininkas.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 245
41 Miesto archyve yra Aleksandro Jogai- laičio, Lietuvos didžiojo kunigaikš čio, tokio turinio laiškas: „Vaitas, ta rybos nariai ir Vilniaus miestiečiai skundė Bogdaną Kievlą, Vilniaus vaivados ir valstybės kanclerio Mi kalojaus Radvilos vietininką, kad tas Kievla perkėloje ties Vilniumi imąs po grašį nuo krovinio, ko Vytauto ir Žygimanto laikais nebūdavo. Tad kunigaikščio Aleksandro nurody mu, vaivada Mikalojus išsiklausinė- jo ir sužinojo, kad nuo seno nemo kėję to mokesčio vietininkui, tik po grašį nuo krovinio keltininkams, ku rie krovinius praleidžia, ir kad tą naują mokestį buvę įvedę Tomas ir Zdanas, Vilniaus vaivados ir miru sio karaliaus Kazimiero kanclerio, velionio pono Olechnos Sudiman- taičio, vietininkai. Tada Aleksan dras miestui davė šį raštą, taip nu rodydamas: „Jiems visiems nereikia duoti po grašį nuo krovinio pono Vilniaus vaivados vietininkams perkėloje ties Vilniumi visais lai kais, tiktai privalo duoti nuo krovi nio po grašį keltininkams, kurie krovinį praleidžia".
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 245
41 Miesto archyve yra Aleksandro Jogai- laičio, Lietuvos didžiojo kunigaikš čio, tokio turinio laiškas: „Vaitas, ta rybos nariai ir Vilniaus miestiečiai skundė Bogdaną Kievlą, Vilniaus vaivados ir valstybės kanclerio Mi kalojaus Radvilos vietininką, kad tas Kievla perkėloje ties Vilniumi imąs po grašį nuo krovinio, ko Vytauto ir Žygimanto laikais nebūdavo. Tad kunigaikščio Aleksandro nurody mu, vaivada Mikalojus išsiklausinė- jo ir sužinojo, kad nuo seno nemo kėję to mokesčio vietininkui, tik po grašį nuo krovinio keltininkams, ku rie krovinius praleidžia, ir kad tą naują mokestį buvę įvedę Tomas ir Zdanas, Vilniaus vaivados ir miru sio karaliaus Kazimiero kanclerio, velionio pono Olechnos Sudiman- taičio, vietininkai. Tada Aleksan dras miestui davė šį raštą, taip nu rodydamas: „Jiems visiems nereikia duoti po grašį nuo krovinio pono Vilniaus vaivados vietininkams perkėloje ties Vilniumi visais lai kais, tiktai privalo duoti nuo krovi nio po grašį keltininkams, kurie krovinį praleidžia".
Rusios kronikininkai liudijo, kad Vilniaus gyventojai vietininkais pasikvietė Dovilą ir Maukoldą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 58-59
PIRMOSIOS KNYGOS PABAIGA ## Puslapis 59 VILNIAUS MIESTO ISTORIJOS I KNYGOS PRIEDAI STUDIJA APIE VILNIAUS MIESTO ATSIRADIMĄ Rusios kronikininkai, tarp kitų ir Voskresenski Letopis (BocKpeceHCK. AeTon. I. 48), liudija, kad XII amžiuje jau būta Vilniaus ir kad šio miesto gyventojai, bijodami Mstis lavo Didžiojo kariaunos, kuris 1128 metais užvaldė krivi- čių žemę, pasidavė Vengrijos, tai yra Haličo, karaliaus valdžiai, vietininkais pasikvietę Dovilą ir Maukoldą, sū nus Rostislavo Rogvoldovičiaus, kurį tas pats Mstislavas išvijo į Graikiją.
Vietininkai valdė dvarus, prižiūrėjo pilis ir turėjo jas taisyti bei laikyti paruoštas karui.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 244
Tačiau vietininkai nebuvo vien tik ūkių prievaizdai: jie valdė ne tik dvarus, bet jų žinioje buvo ir tose srityse esančios pilys, kurias jie turėjo taisyti ir laikyti paruoštas karui. Be to, jie spręsdavo ne tik dvaro valstiečių, bet ir apylinkės bajorų bylas. Taigi vietininkai ėjo trejopas pareigas: 1) didžiojo ku- nigaikščio turto valdytojo, 2) pilies komendan- to ir 3) teisėjo.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 244
Tačiau vietininkai nebuvo vien tik ūkių prievaizdai: jie valdė ne tik dvarus, bet jų žinioje buvo ir tose srityse esančios pilys, kurias jie turėjo taisyti ir laikyti paruoštas karui. Be to, jie spręsdavo ne tik dvaro valstiečių, bet ir apylinkės bajorų bylas. Taigi vietininkai ėjo trejopas pareigas: 1) didžiojo ku- nigaikščio turto valdytojo, 2) pilies komendan- to ir 3) teisėjo.
Kazimiero valdymo pabaigoje likusių kunigaikštysčių pilis valdė didžiojo kunigaikščio vietininkai.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 201
Tuo būdu į jo valdymo pabaigą atskiros kunigaikštystės liko tik Kopiliuje, Slucke, Pinske, keletas jų liko Černigovo krašte ir Maskvos pasieny. Tačiau jose esančias pilis valdė didžiojo kunigaikščio vietininkai, todėl jos nebegalėjo būti pavojingos valstybės vieningumui. Taigi Kazimiero buvo baigtas Vytauto pradėtasai valstybės centralizavimo darbas.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 201
Tuo būdu į jo valdymo pabaigą atskiros kunigaikštystės liko tik Kopiliuje, Slucke, Pinske, keletas jų liko Černigovo krašte ir Maskvos pasieny. Tačiau jose esančias pilis valdė didžiojo kunigaikščio vietininkai, todėl jos nebegalėjo būti pavojingos valstybės vieningumui. Taigi Kazimiero buvo baigtas Vytauto pradėtasai valstybės centralizavimo darbas.
Gediminas prijungė Lucką, Drohičiną ir Brestą prie Lietuvos valdų, palikdamas lietuvių įgulas ir vietininkus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 198
Todėl, net nepabandęs laimės kovos lauke, kuo\ngreičiausiai pabėgo į Severską. Gediminas, be kovos\nužėmęs Lucką ir artimiausias pilis, atsiėmęs Drohičiną\nir Brestą, visą kraštą, ką tik iš priešo išplėštą, prijun\ngė prie Lietuvos valdų, palikdamas lietuvių įgulas ir\nvietininkus. Išsiuntęs kariuomenę į žiemos stovyklą,\npats žiemą praleido Breste, gal norėdamas, kaip ki\ntiems sakėsi, laimėtų žemių reikalus geriau sutvarkyti,\no gal ketindamas asmeniškai rengtis, kaip ir darė, nau\njam karui.
Moskožovskis nebuvo prikalbėtas tapti karaliaus vietininku Vilniuje.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 319
Po to su karališku jautrumu bei dosnumu pasirūpino valdinių paklusnumu, mat sklido kalbos, kad jiems įgri- susios visokeriopos bėdos, T v a r k o v a ls ty b ė s rei- kad jie nekenčia Skirgailos, k a lu s karo metais nesulaukiančio sėkmės, o taikos sąlygomis — be galo žiauraus: jam nerodydami palankumo, jie aiš kiai dvejojo ir dėl ištikimybės karaliui. Nieku būdu negalėjo prikalbėti Moskožovskio, kad šis būtų kara liaus vietininku Vilniuje. Sunkūs, bemaž nuolatiniai priešų antpuoliai, pagaliau Skirgailos puikybė ir žiauru mas aiškiai palaužė šio vyro kantrybę.
Karalius laikinai paskyrė Spiteką valdų vietininku.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 345
Vėliau šių valdų vietininku kara lius laikinai buvo paskyręs Spiteką. Ta pačia proga ka ralius bei Vytautas susitarė, kad Severesko kunigaikš tystėje Lietuvos didžiojo ku- P a sk elb ia T eo d o rą nigaikščio vietininku būsiąs S a n g u šk ą S e v e r s k o kunigaikštis Teodoras San- k u n ig a ik ščiu guška. Tuo metu jau galima buvo manyti, jog visoje Lietuvoje įsiviešpataus taika, tačiau nerimo Švitrigaila.
Aleksandro pasiuntinys Stanislovas Strumila Petravičius buvo Smolensko vietininkas ir derėjosi su Ivanu dėl skriaudų atlyginimo.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 557
Sutelkę jėgas, visi kartu užpuolė Brianską ir dėl rusų klastingos išdavystės be vargo užėmė miestą, o netrukus prie išdavikų prisidėjo visa Seversko žemė — Černigovas, Starodubas, Naugardas ir Rylskas. Aleksandro pasiuntiniai Stanislovas Strumila Petravičius, Smolensko vietininkas, ir Fiodoras Grigo- rovičius, Lietuvos raštininkas, ryžtingai derėjosi su Ivanu, reikalaudami atlyginti skriaudas. Šis, labiau geisdamas plėsti savo valdas, nei paisyti duoto žodžio bei giminystės, ryžosi galop viešai įpilti pasiuntiniams taurę nuodų, kuriuos ligi šiol virino, puoselėdamas šir dyje slaptus kėslus.
Vytauto santykiai su Lenkija jo gyvenimo pabaigoj Iš vietininko pasidaręs savarankišku Lietuvos valdovu, Vytautas niekad nenorėjo gadinti santykių su Jogaila ir Lenkija.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 157
**22. Vytauto santykiai su Lenkija jo gyvenimo pabaigoj** Iš vietininko pasidaręs savarankišku Lietuvos valdovu, Vy- tautas niekad nenorėjo gadinti santykių su Jogaila ir Lenkija. Bendradarbiavimo su Lenkija jis ypač buvo reikalingas, kovo- damas ginklu ir diplomatija su ordinu.
Savo dvarams administruoti ir tvarkai srityse palaikyti didysis kunigaikštis skirdavo tam tikrus urėdus, kurie buvo vadinami vietininkais.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 244
Savo dvarams administruoti ir tvar- kai srityse palaikyti didysis kunigaikštis skirdavo tam tikrus urėdus, kurie buvo vadinami vietininkais. Jų buvo įvai- rių. Vieni buvo paskirti buvusių sritinių kunigaikščių vietose ir valdė dideles sritis, kiti buvo paskirti didžiojo kunigaikščio dvaruose (domenuose) ir valdė tik nedidelius valsčius dvarų apylinkėse; jie turėdavo prižiūrėti ūkį ir už tai gaudavo 1/3 visų dvaro pajamų.
Kojelavičiaus perteiktoje retorinėje kalboje Kazimiero šalininkai priešpriešinami paprastam vietininkui.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 469
Negi jie nemato, koks grėsmingas Jurgis Nosuta, kuris, užėmęs Palenkę ir patraukęs čia į Mykolo pusę daugybę bajorų bei didikų, ketina netrukus pergalin gus ginklus nukreipti prieš Lietuvą? Kas bus tada, kai Mykolas, pertvarkęs jam likusią kariuomenę ir ją pa pildęs, vėl įgaus ryžto griebtis ginklo? Negi jie mano, kad žmonės, dabar taip ryžtingai remią į sostą pakeltą kunigaikštį Kazimierą, aukos ir gyvybę, ir turtą už pa prastą vietininką?
Lietuvos metraščio pasakojime Vytautas Pskove vietininku pasodino Pinsko kunigaikštį Jurijų, pramintą Nosimi.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 104-105
Didysis kunigaikštis Vytautas, sutelkęs visas savo \npajėgas, ištraukė į Naugardo žemę2 , prastovėjo šešis \nmėnesius prie Porchovo miesto3 ir, nepaėmęs miesto, \nnuėjo per Naugardo ir Pskovo žemę niokodamas, de\ngindamas ir imdamas nelaisvėn * .\nSekančiais metais didysis kunigaikštis Vytautas išsi\nrengė prieš Pskovo miestą5 ir paėmė Pskovo miestus \nVeližą6 ir Krasnyj Gorod7 . Pskoviečiai, nebenorėdami, \nkad jis toliau niokotų jų žemę, atsiuntė savo pasiunti\nnius pas didįjį kunigaikštį Vytautą, kad jis būtų jų \nvaldovu, žadėjo jo klausyti ir kasmet mokėti jam duok\nlę bei įsileisti jo vietininką, ir didysis kunigaikštis\n(07\n\n## Puslapis 103\n\npasodino pas juos vietininku Pinsko kunigaikštį Juri\njų, pramintą Nosimi8 , o pats su visomis pajėgomis nu\nžygiavo prieš Naugardą.
Vytauto vietininkas ir lietuviškąją partiją palaikę bajorai buvo išžudyti.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 83
Vy tauto vietininkas ir bajorai, palaikę lietuviškąją partiją, buvo išžudyti. Vytautas išsiskubino malšinti sukilėlių. Išstovėjęs keturias savaites ir nieko nelaimėjęs, atsitraukė.
Vytautas panaikino svarbesnes sričių kunigaikštijas ir vietoj savarankiškų kunigaikščių paskyrė savo vietininkus.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 90
Šis darbas beveik\ngalutinai buvo baigtas Vytauto: jam pasisekė svarbesniąsias ir\ndidesniąsias sričių kunigaikštijas panaikinti ir savarankiškų kuni\ngaikščių vietoj pasodinti savo vietininkus, visiškai nuo d. kun.\npriklausomus.
Vytautas panaikino svarbesnes sričių kunigaikštijas ir savarankiškus kunigaikščius pakeitė nuo didžiojo kunigaikščio priklausomais vietininkais.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 90
Šis darbas beveik\ngalutinai buvo baigtas Vytauto: jam pasisekė svarbesniąsias ir\ndidesniąsias sričių kunigaikštijas panaikinti ir savarankiškų kuni\ngaikščių vietoj pasodinti savo vietininkus, visiškai nuo d. kun.\npriklausomus.
Vytautas panaikino svarbesnes sričių kunigaikštijas ir vietoj savarankiškų kunigaikščių paskyrė nuo jo priklausomus vietininkus.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 90
Šis darbas beveik\ngalutinai buvo baigtas Vytauto: jam pasisekė svarbesniąsias ir\ndidesniąsias sričių kunigaikštijas panaikinti ir savarankiškų kuni\ngaikščių vietoj pasodinti savo vietininkus, visiškai nuo d. kun.\npriklausomus.
Pasak A. Šapokos (red.), didysis kunigaikštis savo dvarams administruoti ir tvarkai srityse palaikyti skirdavo tam tikrus urėdus, vadinamus vietininkais.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 244
Savo dvarams administruoti ir tvar- kai srityse palaikyti didysis kunigaikštis skirdavo tam tikrus urėdus, kurie buvo vadinami vietininkais. Jų buvo įvai- rių. Vieni buvo paskirti buvusių sritinių kunigaikščių vietose ir valdė dideles sritis, kiti buvo paskirti didžiojo kunigaikščio dvaruose (domenuose) ir valdė tik nedidelius valsčius dvarų apylinkėse; jie turėdavo prižiūrėti ūkį ir už tai gaudavo 1/3 visų dvaro pajamų.
Aleksandras Jogailaitis nurodė, kad perkėloje ties Vilniumi nereikia mokėti po grašį Vilniaus vaivados vietininkams.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 245
41 Miesto archyve yra Aleksandro Jogai- laičio, Lietuvos didžiojo kunigaikš čio, tokio turinio laiškas: „Vaitas, ta rybos nariai ir Vilniaus miestiečiai skundė Bogdaną Kievlą, Vilniaus vaivados ir valstybės kanclerio Mi kalojaus Radvilos vietininką, kad tas Kievla perkėloje ties Vilniumi imąs po grašį nuo krovinio, ko Vytauto ir Žygimanto laikais nebūdavo. Tad kunigaikščio Aleksandro nurody mu, vaivada Mikalojus išsiklausinė- jo ir sužinojo, kad nuo seno nemo kėję to mokesčio vietininkui, tik po grašį nuo krovinio keltininkams, ku rie krovinius praleidžia, ir kad tą naują mokestį buvę įvedę Tomas ir Zdanas, Vilniaus vaivados ir miru sio karaliaus Kazimiero kanclerio, velionio pono Olechnos Sudiman- taičio, vietininkai. Tada Aleksan dras miestui davė šį raštą, taip nu rodydamas: „Jiems visiems nereikia duoti po grašį nuo krovinio pono Vilniaus vaivados vietininkams perkėloje ties Vilniumi visais lai kais, tiktai privalo duoti nuo krovi nio po grašį keltininkams, kurie krovinį praleidžia".
Veikale „A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija“ teigiama, kad iš vietininko savarankišku Lietuvos valdovu tapęs Vytautas niekada nenorėjo gadinti santykių su Jogaila ir Lenkija.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 157
**22. Vytauto santykiai su Lenkija jo gyvenimo pabaigoj** Iš vietininko pasidaręs savarankišku Lietuvos valdovu, Vy- tautas niekad nenorėjo gadinti santykių su Jogaila ir Lenkija. Bendradarbiavimo su Lenkija jis ypač buvo reikalingas, kovo- damas ginklu ir diplomatija su ordinu.
Michał Baliński teigimu, Jogaila paskyrė Skirgailą savo vietininku ir titulavo jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 131
Tos pirmosios Lietuvoj teisės būtų ge rokai pagerinusios miesto būklę, jeigu vidaus karas, apie kurį netrukus papasakosime, nebūtų sukėlęs šalyje naujos aud ros. Vladislovas Jogaila su nemažėjančiu apaštalavimo įkarš čiu tuo metu tikrai visą Lietuvą aplankė diegdamas naujo tikėjimo nuostatus; dar numaldęs Baltojoje Rusioje prasidė jusius bruzdėjimus, pargrįžo į Vilnių. Čia, krašto reikalus įstatęs į tvirtas vėžes, tikrąjį savo brolį Skirgailą paskyrė sa vo vietininku ir titulavo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, pavaldžiu karališkajai savo valdžiai16.
Smolensko kunigaikštystę paverčiant Lietuvos provincija, vietininkais paskirti Jomantas ir Bazilijus Boreikis.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 455
Smolensko kunigaikštystė, savo pa čios ir visos valstybės labui, nuo šiol tampa Lietuvos provincija, valdoma dviejų vietininkų. Jais šį kartą skiriami Jomantas ir Ba zilijus Boreikis, garsūs Lietuvos didikai.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 157
Vytauto santykiai su Lenkija jo gyvenimo pabaigoj** Iš vietininko pasidaręs savarankišku Lietuvos valdovu, Vy- tautas niekad nenorėjo gadinti santykių su Jogaila ir Lenkija. Bendradarbiavimo su Lenkija jis ypač buvo reikalingas, kovo- damas ginklu ir diplomatija su ordinu.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 131
Vladislovas Jogaila su nemažėjančiu apaštalavimo įkarš čiu tuo metu tikrai visą Lietuvą aplankė diegdamas naujo tikėjimo nuostatus; dar numaldęs Baltojoje Rusioje prasidė jusius bruzdėjimus, pargrįžo į Vilnių. Čia, krašto reikalus įstatęs į tvirtas vėžes, tikrąjį savo brolį Skirgailą paskyrė sa vo vietininku ir titulavo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, pavaldžiu karališkajai savo valdžiai16. Miestui teko būti liudytoju dviejų prašmatnių vestuvių: Ziemovito, Mazovijos jaunesniojo kunigaikščio, už kurio Jo gaila išleido savo seserį Aleksandrą, ir Jonušo, vyresniojo Mazovijos kunigaikščio, kuris vedė Vytauto seserį Oną.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 239-240
tas pats Žy\ngimantas Vilniaus kapitulai padova\nnojo Vainelgų dvarą.\n223\n\n## Puslapis 240\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS\nŽygimanto įpėdinis Kazimieras Jogailaitis, nors pašauk\ntas į Lenkijos sostą, vis dėlto nepanoro Didžiąją Kuni\ngaikštystę valdyti per vietininką. Pirmenybę teikdamas Lie\ntuvai, jis dažniausiai gyveno Trakuose arba Vilniuje.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).
Didysis kunigaikštis Vytautas, sutelkęs visas savo pajėgas, ištraukė į Naugardo žemę2 , prastovėjo šešis mėnesius prie Porchovo miesto3 ir, nepaėmęs miesto, nuėjo per Naugardo ir Pskovo žemę niokodamas, de gindamas ir imdamas nelaisvėn * . Sekančiais metais didysis kunigaikštis Vytautas išsi rengė prieš Pskovo miestą5 ir paėmė Pskovo miestus Veližą6 ir Krasnyj Gorod7 . Pskoviečiai, nebenorėdami, kad jis toliau niokotų jų žemę, atsiuntė savo pasiunti nius pas didįjį kunigaikštį Vytautą, kad jis būtų jų valdovu, žadėjo jo klausyti ir kasmet mokėti jam duok lę bei įsileisti jo vietininką, ir didysis kunigaikštis (07 ## Puslapis 103 pasodino pas juos vietininku Pinsko kunigaikštį Juri jų, pramintą Nosimi8 , o pats su visomis pajėgomis nu žygiavo prieš Naugardą.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 131
Tos pirmosios Lietuvoj teisės būtų ge rokai pagerinusios miesto būklę, jeigu vidaus karas, apie kurį netrukus papasakosime, nebūtų sukėlęs šalyje naujos aud ros. Vladislovas Jogaila su nemažėjančiu apaštalavimo įkarš čiu tuo metu tikrai visą Lietuvą aplankė diegdamas naujo tikėjimo nuostatus; dar numaldęs Baltojoje Rusioje prasidė jusius bruzdėjimus, pargrįžo į Vilnių. Čia, krašto reikalus įstatęs į tvirtas vėžes, tikrąjį savo brolį Skirgailą paskyrė sa vo vietininku ir titulavo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, pavaldžiu karališkajai savo valdžiai16.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 131
Vladislovas Jogaila su nemažėjančiu apaštalavimo įkarš čiu tuo metu tikrai visą Lietuvą aplankė diegdamas naujo tikėjimo nuostatus; dar numaldęs Baltojoje Rusioje prasidė jusius bruzdėjimus, pargrįžo į Vilnių. Čia, krašto reikalus įstatęs į tvirtas vėžes, tikrąjį savo brolį Skirgailą paskyrė sa vo vietininku ir titulavo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, pavaldžiu karališkajai savo valdžiai16. Miestui teko būti liudytoju dviejų prašmatnių vestuvių: Ziemovito, Mazovijos jaunesniojo kunigaikščio, už kurio Jo gaila išleido savo seserį Aleksandrą, ir Jonušo, vyresniojo Mazovijos kunigaikščio, kuris vedė Vytauto seserį Oną.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 131
Vladislovas Jogaila su nemažėjančiu apaštalavimo įkarš čiu tuo metu tikrai visą Lietuvą aplankė diegdamas naujo tikėjimo nuostatus; dar numaldęs Baltojoje Rusioje prasidė jusius bruzdėjimus, pargrįžo į Vilnių. Čia, krašto reikalus įstatęs į tvirtas vėžes, tikrąjį savo brolį Skirgailą paskyrė sa vo vietininku ir titulavo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, pavaldžiu karališkajai savo valdžiai16. Miestui teko būti liudytoju dviejų prašmatnių vestuvių: Ziemovito, Mazovijos jaunesniojo kunigaikščio, už kurio Jo gaila išleido savo seserį Aleksandrą, ir Jonušo, vyresniojo Mazovijos kunigaikščio, kuris vedė Vytauto seserį Oną.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Gediminas, be kovos užėmęs Lucką ir artimiausias pilis, atsiėmęs Drohičiną ir Brestą, visą kraštą, ką tik iš priešo išplėštą, prijun gė prie Lietuvos valdų, palikdamas lietuvių įgulas ir vietininkus. Išsiuntęs kariuomenę į žiemos stovyklą, pats žiemą praleido Breste, gal norėdamas, kaip ki tiems sakėsi, laimėtų žemių reikalus geriau sutvarkyti, o gal ketindamas asmeniškai rengtis, kaip ir darė, nau jam karui. Žiemą telkė kariuomenę ir rūpinosi tieki- kantraudami laukė, kuria kryptimi smogs naują smū gį, sutraukta Gedimino kariuomenė perėjo Vladimiro ir Lucko žemes, nedarydama čia, sąjungininkų valdo se, niekam skriaudų ir priartėjo prie Ovručo.
Susietas teiginys: t-034
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Numatė vokie čiai, kad lenkai ir lietuviai su tokia daugybe kariuo menės niekur kitur negalės išsirikiuoti, kaip tik šiame lauke, ir todėl prikasė duobių ir pridengė velėnomis, kad žirgai ir žmonės į jas įgriūtų3. Karalius Jogaila ir didysis kunigaikštis Vytautas, su savo kariuomenėmis perėję per miškus, priėjo tuos Dubrovnos laukus. Tuo metu Jogailos kariuomenėje didžiuoju etmonu buvo ponas Sokolas Čekas \ o kiemo etmonu 5 — ponas Spytka Spytkovičius 6. O Vytauto ka riuomenėje didžiuoju etmonu buvo kunigaikštis Jonas 2adivydas7, Jogailos ir Vytauto brolis8, o kiemo et monu — ponas Jonas Goštautas9. Kai tie anksčiau minėti etmonai pradėjo rikiuoti žmones, apie tas duobes, kurias jiems vokiečiai iškasė. nieko nežinojo, taigi, kariuomenę berikiuodami, di dieji etmonai — kunigaikštis Jonas Zadivydas ir ponas Sokolas — įkrito į duobes ir nulūžo kojas, labai susi žeidė ir nuo to mirė; ir ne vien tik etmonai, bet ir dau gelis karių dėl tų duobių labai nukentėjo.