Kazimieras Jogailaitis, pašauktas į Lenkijos sostą, nepanoro Didžiosios Kunigaikštystės valdyti per vietininką.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 239-240
223 ## Puslapis 240 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS Žygimanto įpėdinis Kazimieras Jogailaitis, nors pašauktas į Lenkijos sostą, vis dėlto nepanoro Didžiąją Kunigaikštystę valdyti per vietininką. Pirmenybę teikdamas Lietuvai, jis dažniausiai gyveno Trakuose arba Vilniuje. Iš tikrųjų tai daryti jį vertė krašto nesutarimai ir Lietuvos bajorų nesantaika, o dar labiau traukė prisirišimas prie gimtosios žemės ir lengvai patenkinamas aistringas jo pomėgis medžioklei, kuriai atsiduodavo, pamiršdamas net ir oficialius reikalus29.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 239-240
tas pats Žygimantas Vilniaus kapitulai padovanojo Vainelgų dvarą. 223 ## Puslapis 240 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS Žygimanto įpėdinis Kazimieras Jogailaitis, nors pašauktas į Lenkijos sostą, vis dėlto nepanoro Didžiąją Kunigaikštystę valdyti per vietininką. Pirmenybę teikdamas Lietuvai, jis dažniausiai gyveno Trakuose arba Vilniuje.
Vladislovas Jogaila Vilniuje paskyrė Skirgailą savo vietininku ir titulavo jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 131
Tos pirmosios Lietuvoj teisės būtų gerokai pagerinusios miesto būklę, jeigu vidaus karas, apie kurį netrukus papasakosime, nebūtų sukėlęs šalyje naujos audros. Vladislovas Jogaila su nemažėjančiu apaštalavimo įkarščiu tuo metu tikrai visą Lietuvą aplankė diegdamas naujo tikėjimo nuostatus; dar numaldęs Baltojoje Rusioje prasidėjusius bruzdėjimus, pargrįžo į Vilnių. Čia, krašto reikalus įstatęs į tvirtas vėžes, tikrąjį savo brolį Skirgailą paskyrė savo vietininku ir titulavo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, pavaldžiu karališkajai savo valdžiai16.
Aleksandras Jogailaitis nurodė, kad Vilniaus vaivados vietininkams nereikia mokėti po grašį nuo krovinio perkėloje ties Vilniumi.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 245
41 Miesto archyve yra Aleksandro Jogailaičio, Lietuvos didžiojo kunigaikščio, tokio turinio laiškas: „Vaitas, tarybos nariai ir Vilniaus miestiečiai skundė Bogdaną Kievlą, Vilniaus vaivados ir valstybės kanclerio Mikalojaus Radvilos vietininką, kad tas Kievla perkėloje ties Vilniumi imąs po grašį nuo krovinio, ko Vytauto ir Žygimanto laikais nebūdavo. Tad kunigaikščio Aleksandro nurodymu, vaivada Mikalojus išsiklausinėjo ir sužinojo, kad nuo seno nemokėję to mokesčio vietininkui, tik po grašį nuo krovinio keltininkams, kurie krovinius praleidžia, ir kad tą naują mokestį buvę įvedę Tomas ir Zdanas, Vilniaus vaivados ir mirusio karaliaus Kazimiero kanclerio, velionio pono Olechnos Sudimantaičio, vietininkai. Tada Aleksandras miestui davė šį raštą, taip nurodydamas: „Jiems visiems nereikia duoti po grašį nuo krovinio pono Vilniaus vaivados vietininkams perkėloje ties Vilniumi visais laikais, tiktai privalo duoti nuo krovinio po grašį keltininkams, kurie krovinį praleidžia".
Jogaila paskyrė Vaidilą Lydos vietininku ir atidavė jam į žmonas savo seserį.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 50
Tai buvo žmogus, kurį dar Algirdas dėl didelių gabumų iš kepėjo sūnaus iki rūmų pataurininkio iškėlė. O Jogaila, labai jį pamilęs, ne tik Lydos vietininku padarė, bet, nepaisydamas Kęstučio prieštaravimų, dargi atidavė jam į žmonas savo seserį. Kaip pasiuntinys nuvykęs į Prūsiją, Vaidila 1380 metais paruošė dirvą Jogailai sudaryti slaptą sandėrį su arkikomtūru, siekiant užsitikrinti saugumą nuo kryžiuočių ir palengvinti jiems Kęstučio valdų puolimą28.
Pskovo metraštis pasakoja, kad 1432 m. vietininkai Joachimas ir Aleksas Jefremovičius su Pskovo bojarinais sudarė sutartį su Švitrigaila.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 230
Palenkdamas rusų bojari- 10 Pskovo metraštis (K a r a m z i n, V, 1. 146 - prieraš.) pasakoja, kad 1432 metais vietininkai Joachimas ir Aleksas Jefremovičius su Pskovo bojarinais atvyko pas Švitrigailą ir sudarė su juo sutartį, kurioje patvirtinta senovinės sienos, kaip buvę Vytauto laikais.
Jogaila paskyrė Vaidilą Lydos vietininku ir, nepaisydamas Kęstučio prieštaravimų, atidavė jam į žmonas savo seserį.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 50
Tai buvo žmogus, kurį dar Algirdas dėl didelių gabumų iš kepėjo sūnaus iki rūmų pataurininkio iškėlė. O Jogaila, labai jį pamilęs, ne tik Lydos vietininku padarė, bet, nepaisydamas Kęstučio prieštaravimų, dargi atidavė jam į žmonas savo seserį. Kaip pasiuntinys nuvykęs į Prūsiją, Vaidila 1380 metais paruošė dirvą Jogailai sudaryti slaptą sandėrį su arkikomtūru, siekiant užsitikrinti saugumą nuo kryžiuočių ir palengvinti jiems Kęstučio valdų puolimą28.
Bogdanas Kievla buvo Vilniaus vaivados ir valstybės kanclerio Mikalojaus Radvilos vietininkas.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 245
41 Miesto archyve yra Aleksandro Jogailaičio, Lietuvos didžiojo kunigaikščio, tokio turinio laiškas: „Vaitas, tarybos nariai ir Vilniaus miestiečiai skundė Bogdaną Kievlą, Vilniaus vaivados ir valstybės kanclerio Mikalojaus Radvilos vietininką, kad tas Kievla perkėloje ties Vilniumi imąs po grašį nuo krovinio, ko Vytauto ir Žygimanto laikais nebūdavo. Tad kunigaikščio Aleksandro nurodymu, vaivada Mikalojus išsiklausinėjo ir sužinojo, kad nuo seno nemokėję to mokesčio vietininkui, tik po grašį nuo krovinio keltininkams, kurie krovinius praleidžia, ir kad tą naują mokestį buvę įvedę Tomas ir Zdanas, Vilniaus vaivados ir mirusio karaliaus Kazimiero kanclerio, velionio pono Olechnos Sudimantaičio, vietininkai. Tada Aleksandras miestui davė šį raštą, taip nurodydamas: „Jiems visiems nereikia duoti po grašį nuo krovinio pono Vilniaus vaivados vietininkams perkėloje ties Vilniumi visais laikais, tiktai privalo duoti nuo krovinio po grašį keltininkams, kurie krovinį praleidžia".
Rusios kronikininkai liudijo, kad Vilniaus gyventojai vietininkais pasikvietė Dovilą ir Maukoldą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 58-59
PIRMOSIOS KNYGOS PABAIGA ## Puslapis 59 VILNIAUS MIESTO ISTORIJOS I KNYGOS PRIEDAI STUDIJA APIE VILNIAUS MIESTO ATSIRADIMĄ Rusios kronikininkai, tarp kitų ir Voskresenski Letopis (BocKpeceHCK. AeTon. I. 48), liudija, kad XII amžiuje jau būta Vilniaus ir kad šio miesto gyventojai, bijodami Mstislavo Didžiojo kariaunos, kuris 1128 metais užvaldė krivičių žemę, pasidavė Vengrijos, tai yra Haličo, karaliaus valdžiai, vietininkais pasikvietę Dovilą ir Maukoldą, sūnus Rostislavo Rogvoldovičiaus, kurį tas pats Mstislavas išvijo į Graikiją.
Vietininkai valdė dvarus, prižiūrėjo pilis ir turėjo jas taisyti bei laikyti paruoštas karui.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 244
Tačiau vietininkai nebuvo vien tik ūkių prievaizdai: jie valdė ne tik dvarus, bet jų žinioje buvo ir tose srityse esančios pilys, kurias jie turėjo taisyti ir laikyti paruoštas karui. Be to, jie spręsdavo ne tik dvaro valstiečių, bet ir apylinkės bajorų bylas. Taigi vietininkai ėjo trejopas pareigas: 1) didžiojo kunigaikščio turto valdytojo, 2) pilies komendanto ir 3) teisėjo.
Kazimiero valdymo pabaigoje likusių kunigaikštysčių pilis valdė didžiojo kunigaikščio vietininkai.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 201
Tuo būdu į jo valdymo pabaigą atskiros kunigaikštystės liko tik Kopiliuje, Slucke, Pinske, keletas jų liko Černigovo krašte ir Maskvos pasieny. Tačiau jose esančias pilis valdė didžiojo kunigaikščio vietininkai, todėl jos nebegalėjo būti pavojingos valstybės vieningumui. Taigi Kazimiero buvo baigtas Vytauto pradėtasai valstybės centralizavimo darbas.
Gediminas prijungė Lucką, Drohičiną ir Brestą prie Lietuvos valdų, palikdamas lietuvių įgulas ir vietininkus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 198
Todėl, net nepabandęs laimės kovos lauke, kuo greičiausiai pabėgo į Severską. Gediminas, be kovos užėmęs Lucką ir artimiausias pilis, atsiėmęs Drohičiną ir Brestą, visą kraštą, ką tik iš priešo išplėštą, prijungė prie Lietuvos valdų, palikdamas lietuvių įgulas ir vietininkus. Išsiuntęs kariuomenę į žiemos stovyklą, pats žiemą praleido Breste, gal norėdamas, kaip kitiems sakėsi, laimėtų žemių reikalus geriau sutvarkyti, o gal ketindamas asmeniškai rengtis, kaip ir darė, naujam karui.
Moskožovskis nebuvo prikalbėtas tapti karaliaus vietininku Vilniuje.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 319
Po to su karališku jautrumu bei dosnumu pasirūpino valdinių paklusnumu, mat sklido kalbos, kad jiems įgrisusios visokeriopos bėdos, T v a r k o v a ls ty b ė s reikad jie nekenčia Skirgailos, k a lu s karo metais nesulaukiančio sėkmės, o taikos sąlygomis — be galo žiauraus: jam nerodydami palankumo, jie aiškiai dvejojo ir dėl ištikimybės karaliui. Nieku būdu negalėjo prikalbėti Moskožovskio, kad šis būtų karaliaus vietininku Vilniuje. Sunkūs, bemaž nuolatiniai priešų antpuoliai, pagaliau Skirgailos puikybė ir žiaurumas aiškiai palaužė šio vyro kantrybę.
Karalius laikinai paskyrė Spiteką valdų vietininku.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 345
Vėliau šių valdų vietininku karalius laikinai buvo paskyręs Spiteką. Ta pačia proga karalius bei Vytautas susitarė, kad Severesko kunigaikštystėje Lietuvos didžiojo kuP a sk elb ia T eo d o rą nigaikščio vietininku būsiąs S a n g u šk ą S e v e r s k o kunigaikštis Teodoras Sank u n ig a ik ščiu guška. Tuo metu jau galima buvo manyti, jog visoje Lietuvoje įsiviešpataus taika, tačiau nerimo Švitrigaila.
Aleksandro pasiuntinys Stanislovas Strumila Petravičius buvo Smolensko vietininkas ir derėjosi su Ivanu dėl skriaudų atlyginimo.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 557
Sutelkę jėgas, visi kartu užpuolė Brianską ir dėl rusų klastingos išdavystės be vargo užėmė miestą, o netrukus prie išdavikų prisidėjo visa Seversko žemė — Černigovas, Starodubas, Naugardas ir Rylskas. Aleksandro pasiuntiniai Stanislovas Strumila Petravičius, Smolensko vietininkas, ir Fiodoras Grigorovičius, Lietuvos raštininkas, ryžtingai derėjosi su Ivanu, reikalaudami atlyginti skriaudas. Šis, labiau geisdamas plėsti savo valdas, nei paisyti duoto žodžio bei giminystės, ryžosi galop viešai įpilti pasiuntiniams taurę nuodų, kuriuos ligi šiol virino, puoselėdamas širdyje slaptus kėslus.
Vytauto santykiai su Lenkija jo gyvenimo pabaigoj Iš vietininko pasidaręs savarankišku Lietuvos valdovu, Vytautas niekad nenorėjo gadinti santykių su Jogaila ir Lenkija.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 157
**22. Vytauto santykiai su Lenkija jo gyvenimo pabaigoj** Iš vietininko pasidaręs savarankišku Lietuvos valdovu, Vytautas niekad nenorėjo gadinti santykių su Jogaila ir Lenkija. Bendradarbiavimo su Lenkija jis ypač buvo reikalingas, kovodamas ginklu ir diplomatija su ordinu.
Savo dvarams administruoti ir tvarkai srityse palaikyti didysis kunigaikštis skirdavo tam tikrus urėdus, kurie buvo vadinami vietininkais.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 244
Savo dvarams administruoti ir tvarkai srityse palaikyti didysis kunigaikštis skirdavo tam tikrus urėdus, kurie buvo vadinami vietininkais. Jų buvo įvairių. Vieni buvo paskirti buvusių sritinių kunigaikščių vietose ir valdė dideles sritis, kiti buvo paskirti didžiojo kunigaikščio dvaruose (domenuose) ir valdė tik nedidelius valsčius dvarų apylinkėse; jie turėdavo prižiūrėti ūkį ir už tai gaudavo 1/3 visų dvaro pajamų.
Kojelavičiaus perteiktoje retorinėje kalboje Kazimiero šalininkai priešpriešinami paprastam vietininkui.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 469
Negi jie nemato, koks grėsmingas Jurgis Nosuta, kuris, užėmęs Palenkę ir patraukęs čia į Mykolo pusę daugybę bajorų bei didikų, ketina netrukus pergalingus ginklus nukreipti prieš Lietuvą? Kas bus tada, kai Mykolas, pertvarkęs jam likusią kariuomenę ir ją papildęs, vėl įgaus ryžto griebtis ginklo? Negi jie mano, kad žmonės, dabar taip ryžtingai remią į sostą pakeltą kunigaikštį Kazimierą, aukos ir gyvybę, ir turtą už paprastą vietininką?
Vytauto vietininkas ir lietuviškąją partiją palaikę bajorai buvo išžudyti.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 83
Vytauto vietininkas ir bajorai, palaikę lietuviškąją partiją, buvo išžudyti. Vytautas išsiskubino malšinti sukilėlių. Išstovėjęs keturias savaites ir nieko nelaimėjęs, atsitraukė.
Vytautas panaikino svarbesnes sričių kunigaikštijas ir vietoj savarankiškų kunigaikščių paskyrė savo vietininkus.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 90
Šis darbas beveik galutinai buvo baigtas Vytauto: jam pasisekė svarbesniąsias ir didesniąsias sričių kunigaikštijas panaikinti ir savarankiškų kunigaikščių vietoj pasodinti savo vietininkus, visiškai nuo d. kun. priklausomus.
Vytautas panaikino svarbesnes sričių kunigaikštijas ir savarankiškus kunigaikščius pakeitė nuo didžiojo kunigaikščio priklausomais vietininkais.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 90
Šis darbas beveik galutinai buvo baigtas Vytauto: jam pasisekė svarbesniąsias ir didesniąsias sričių kunigaikštijas panaikinti ir savarankiškų kunigaikščių vietoj pasodinti savo vietininkus, visiškai nuo d. kun. priklausomus.
Vytautas panaikino svarbesnes sričių kunigaikštijas ir vietoj savarankiškų kunigaikščių paskyrė nuo jo priklausomus vietininkus.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 90
Šis darbas beveik galutinai buvo baigtas Vytauto: jam pasisekė svarbesniąsias ir didesniąsias sričių kunigaikštijas panaikinti ir savarankiškų kunigaikščių vietoj pasodinti savo vietininkus, visiškai nuo d. kun. priklausomus.
Pasak A. Šapokos (red.), didysis kunigaikštis savo dvarams administruoti ir tvarkai srityse palaikyti skirdavo tam tikrus urėdus, vadinamus vietininkais.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 244
Savo dvarams administruoti ir tvarkai srityse palaikyti didysis kunigaikštis skirdavo tam tikrus urėdus, kurie buvo vadinami vietininkais. Jų buvo įvairių. Vieni buvo paskirti buvusių sritinių kunigaikščių vietose ir valdė dideles sritis, kiti buvo paskirti didžiojo kunigaikščio dvaruose (domenuose) ir valdė tik nedidelius valsčius dvarų apylinkėse; jie turėdavo prižiūrėti ūkį ir už tai gaudavo 1/3 visų dvaro pajamų.
Aleksandras Jogailaitis nurodė, kad perkėloje ties Vilniumi nereikia mokėti po grašį Vilniaus vaivados vietininkams.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 245
41 Miesto archyve yra Aleksandro Jogailaičio, Lietuvos didžiojo kunigaikščio, tokio turinio laiškas: „Vaitas, tarybos nariai ir Vilniaus miestiečiai skundė Bogdaną Kievlą, Vilniaus vaivados ir valstybės kanclerio Mikalojaus Radvilos vietininką, kad tas Kievla perkėloje ties Vilniumi imąs po grašį nuo krovinio, ko Vytauto ir Žygimanto laikais nebūdavo. Tad kunigaikščio Aleksandro nurodymu, vaivada Mikalojus išsiklausinėjo ir sužinojo, kad nuo seno nemokėję to mokesčio vietininkui, tik po grašį nuo krovinio keltininkams, kurie krovinius praleidžia, ir kad tą naują mokestį buvę įvedę Tomas ir Zdanas, Vilniaus vaivados ir mirusio karaliaus Kazimiero kanclerio, velionio pono Olechnos Sudimantaičio, vietininkai. Tada Aleksandras miestui davė šį raštą, taip nurodydamas: „Jiems visiems nereikia duoti po grašį nuo krovinio pono Vilniaus vaivados vietininkams perkėloje ties Vilniumi visais laikais, tiktai privalo duoti nuo krovinio po grašį keltininkams, kurie krovinį praleidžia".
Veikale „A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija“ teigiama, kad iš vietininko savarankišku Lietuvos valdovu tapęs Vytautas niekada nenorėjo gadinti santykių su Jogaila ir Lenkija.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 157
**22. Vytauto santykiai su Lenkija jo gyvenimo pabaigoj** Iš vietininko pasidaręs savarankišku Lietuvos valdovu, Vytautas niekad nenorėjo gadinti santykių su Jogaila ir Lenkija. Bendradarbiavimo su Lenkija jis ypač buvo reikalingas, kovodamas ginklu ir diplomatija su ordinu.
Michał Baliński teigimu, Jogaila paskyrė Skirgailą savo vietininku ir titulavo jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 131
Tos pirmosios Lietuvoj teisės būtų gerokai pagerinusios miesto būklę, jeigu vidaus karas, apie kurį netrukus papasakosime, nebūtų sukėlęs šalyje naujos audros. Vladislovas Jogaila su nemažėjančiu apaštalavimo įkarščiu tuo metu tikrai visą Lietuvą aplankė diegdamas naujo tikėjimo nuostatus; dar numaldęs Baltojoje Rusioje prasidėjusius bruzdėjimus, pargrįžo į Vilnių. Čia, krašto reikalus įstatęs į tvirtas vėžes, tikrąjį savo brolį Skirgailą paskyrė savo vietininku ir titulavo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, pavaldžiu karališkajai savo valdžiai16.
Smolensko kunigaikštystę paverčiant Lietuvos provincija, vietininkais paskirti Jomantas ir Bazilijus Boreikis.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 455
Smolensko kunigaikštystė, savo pačios ir visos valstybės labui, nuo šiol tampa Lietuvos provincija, valdoma dviejų vietininkų. Jais šį kartą skiriami Jomantas ir Bazilijus Boreikis, garsūs Lietuvos didikai.
Jogaila paskyrė Skirgailą savo vietininku ir titulavo jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 131
Vladislovas Jogaila su nemažėjančiu apaštalavimo įkarščiu tuo metu tikrai visą Lietuvą aplankė diegdamas naujo tikėjimo nuostatus; dar numaldęs Baltojoje Rusioje prasidėjusius bruzdėjimus, pargrįžo į Vilnių. Čia, krašto reikalus įstatęs į tvirtas vėžes, tikrąjį savo brolį Skirgailą paskyrė savo vietininku ir titulavo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, pavaldžiu karališkajai savo valdžiai16. Miestui teko būti liudytoju dviejų prašmatnių vestuvių: Ziemovito, Mazovijos jaunesniojo kunigaikščio, už kurio Jogaila išleido savo seserį Aleksandrą, ir Jonušo, vyresniojo Mazovijos kunigaikščio, kuris vedė Vytauto seserį Oną.
Michał Baliński teigimu, Vladislovas Jogaila Vilniuje paskyrė Skirgailą savo vietininku ir titulavo jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 131
Vladislovas Jogaila su nemažėjančiu apaštalavimo įkarščiu tuo metu tikrai visą Lietuvą aplankė diegdamas naujo tikėjimo nuostatus; dar numaldęs Baltojoje Rusioje prasidėjusius bruzdėjimus, pargrįžo į Vilnių. Čia, krašto reikalus įstatęs į tvirtas vėžes, tikrąjį savo brolį Skirgailą paskyrė savo vietininku ir titulavo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, pavaldžiu karališkajai savo valdžiai16. Miestui teko būti liudytoju dviejų prašmatnių vestuvių: Ziemovito, Mazovijos jaunesniojo kunigaikščio, už kurio Jogaila išleido savo seserį Aleksandrą, ir Jonušo, vyresniojo Mazovijos kunigaikščio, kuris vedė Vytauto seserį Oną.