Dimitrijus, metropolitas, viečė ir žymiausieji bajorai prisiekė laikytis taikos sąlygų su Algirdu. Polocko vyrai reikalus sprendė viečėje, kaip Didysis Naugardas ir Pskovas. Lietuvos metraštis pasakoja, kad po Polocko kunigaikščio Glėbo mirties polockiečiai ėmė reikalus spręsti viečėje ir nebeturėjo valdovo.
Dimitrijus sumokėsiąs kareiviams algą, o vadui — karo išlaidas. Abiejų tautų priesaika turinti sustiprinti amžinąją taiką. Kai, sutikdami su šitokiomis sąlygomis; prisiekė valdovas Dimitrijus, vyriausiasis šventikas, žmonių vadinamas metropolitu, viečė ir žymiausieji bajorai, Algirdas, tą pačią dieną įžengęs į Maskvą, įsmeigė ietį į valdovo pilį ir apdovanojo kunigaikštį, kariškai jį pasveikinęs prie pačių altorių (,,Tad jau supratai, Dimitrijau, katras iš mudviejų greičiau pakyla į karą"), velykiniu kiaušiniu.
O jos brolis, Polocko kunigaikštis Glėbas, mirė, jaunas būdamas, ir palaidotas Polocke, šventosios Sofijos cerkvėje, viename kape su savo tėvu. Polockiečiai ėmė reikalus spręsti viečėje, kaip ir Didžiajame Naugarde bei Pskove, o valdovo sau nebeturėjo l9 . Grįžkime atgal.
Po savo tėvo mirties didysis kunigaikštis Mingaila su telkė savo kariuomenę ir patraukė prieš Polocko mies tą 2 ir prieš Polocko vyrus, kurie reikalus sprendė viečėje3, kaip Didysis Naugardas ir Pskovas.
Po savo tėvo mirties didysis kunigaikštis Mingaila sutelkė savo kariuomenę ir patraukė prieš Polocko miestą 2 ir prieš Polocko vyrus, kurie reikalus sprendė viečėje3, kaip Didysis Naugardas ir Pskovas.
Valdydamas Polocką, jis buvo maloningas savo valdiniams ir jiems, savo valdiniams, dovanojo laisvių bei teisę šaukti viečę, skambinti varpu ir valdytis, kaip Didžiajame Naugarde ir Pskove.