Kitą XVI a. viduryje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje vykusio proceso pusę išryškina V. Kamienieckis. Jis nurodo, kad kaip tik tuo metu keitėsi vėliavininkų skyrimo tvarka -vis rečiau vėliavininkų pareigos būdavo paveldimos, vis dažniau valdovas atsižvelgdavo j vietos bajorų norą turėti vieną ar kitą asmenį pavieto vėliavininku, pabrėžia, kad 1551 m. seime didžiojo kunigaikščio buvo prašoma, kad būtų suteikta teisė pavietuose rinkti vėliavininkus.
Žuvo Livonijos magistras Ernstas, grafas Gelardas, be to, šešiasdešimt septyni kryžiuočių ordino riteriai. Žuvus tame pačiame mūšyje vėliavininkui Henrikui fon Tyzenhauzenui, kariuomenės vėliava su dievo motinos mergelės, Livonijos globėjos, atvaizdu pateko į lietuvių rankas. Padėtį ištaisyti bandė Elhardas, Revelio komtūras, sutelkdamas likučius bėglių ir užpuldamas priešą, tačiau ir jis, atstumtas, sužeistas ir praradęs žirgą, vos gyvas paspruko iš kovos lauko.