Plačiai panaudotos « Lietuvos istorijos » autorius, rašęs lenkiš kai pirmais poliublininiais dešimtmečiais, buvo tačiau gyvai per siėmęs stipria valstybingumo sąmone Lietuvos didikų, kurie neno rėjo sutikti su tuo, kas buvo įvykę Liubline. Savo istoriją Kojalavičius rašė Vazų dinastijos paskutiniais dešimtmečiais, kai Lietuvos bajorijos sluoksniuose jau ryškiau buvo pastebimas savos valstybingumo sąmonės apsilpimas^29.
Savo istoriją Kojalavičius rašė Vazų dinastijos paskutiniais dešimtmečiais, kai Lietuvos bajorijos sluoksniuose jau ryškiau buvo pastebimas savos valstybingumo sąmonės apsilpimas^29. Tad Kojalavičiui, kuris iš esmės terašė gražia, klasikine lotynų kalba pasiskaitymų knygą, Lietuvos ir Lenkijos politiniai skirtumai nebebuvo tokie ryškus kaip Stryjkovskiui. Jis džiaugėsi ir Liublino unijoje «įvykusia santaika»^30. Kojalavičiui, išleidusiam I-jį tomą beveik 70 metų po Stryjkovskio, Lietuvos ir Lenkijos skirtumai gerokai buvo niveliavęsi^31.
Plačiai panaudotos « Lietuvos istorijos » autorius, rašęs lenkiškai pirmais poliublininiais dešimtmečiais, buvo tačiau gyvai persiėmęs stipria valstybingumo sąmone Lietuvos didikų, kurie nenorėjo sutikti su tuo, kas buvo įvykę Liubline. Mozūras Stryjkovskis ryškino Lietuvos valstybinį patriotizmą^19 , gynė atskirą jos valstybinę sąmonę, žinoma, apjungiančią ir lietuviškai nekalbančiuosius Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės gyventojus. Stryjkovskis negalėjo savo veikale nė iš tolo apreikšti tautinės sąmonės, kuri teišsivystė XIX amžiuje.