t-001vidutinis
Lietuvai liko sukilimo inscenizacijos scenarijus.
Įrodymai (1)
Klaipėdos krašto lietuviai, ilgus amžius gyvenę veikiami vokiečių kul- tūros, liuteronai, o ne katalikai, politiškai liko ištikimi Vokietijai, todėl pa- tys sukilti nesiruošė. Tik Rytprūsių lietuvių aktyvistai pasisakė už susijun- gimą su Lietuva tautinės kultūros ir kalbos išsaugojimo labui, tikėdamiesi gauti gerus postus administracijoje. Lietuvai liko sukilimo inscenizacijos scenarijus. Abipusis psichologinis atotrūkis akivaizdus – E. Galvanauskas ir ruošiamo žygio vadas, žvalgybos karininkas Jonas Budrys (Polovins- kas) nustebo, jog kadriniai Lietuvos kariuomenės karininkai, kovoję prieš lenkus, bermontininkus ir bolševikus, nenoriai rašėsi į Klaipėdos žygį, nes... nelaikė to kova už tėvynę. 1923 m. sausio 6 d. Šilutėje sudarytas Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas (VMLGK) po trijų dienų paprašė Lietuvos ateiti į pagalbą. Sausio 9-ąją civiliai aprengti 1 050 Lietuvos savanorių, kurių kišenėse nebūtum galėjęs rasti nė vieno lietuviško dokumento, degtukų ar cigarečių pakelio, peržengė sieną. Tarp jų į Klaipėdą žygiavo 40 regu- liariosios kariuomenės karininkų ir 584 kariai, kiti – šauliai, studentai ir apie 300 vietinių gyventojų, tarp jų keli vokiečiai, kaip įrodymas sąjun- gininkams, kad sukilo vietiniai. Žygio dalyviai įspėti susidūrimų metu stengtis nukauti kuo mažiau prancūzų. Akcija pradėta laiku: Vakaruose vyko karšti disputai dėl nesumokėtų vokiečių reparacijų ir prancūzų da- linių įvedimo į Ruro kraštą. Žygis į Klaipėdą įvyko sklandžiai, Kaunas jį pristatė kaip vietinių sukilimą, juoba kad ir vietos vokiečiai nepriešta- ravo. Prancūzams lietuviai aiškins, kad sukilimas įvyko prieš vokiečius, o ne prieš Gabrielio Žano Petisnė (Gabriel Jean Petisne) administraciją. Susišaudymuose nuo prancūzų kulkų žuvo 16 lietuvių, nuo lietuvių – du prancūzai, tačiau garsiai protestavo visi – aršiausiai prancūzai, formaliai vokiečiai ir net britai.