Stalininkas Druzigeris pabėgo iš mūšio ir Torunėje klaidingai pranešė, kad visa krikščionių kariuomenė žuvo.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 97
Tuo tarpu stalininkas Druzigeris,\nsu saviškiais nelyginant koks bailys pabėgęs iš mūšio, Torunės mieste pranešė, kad\nir broliai, ir maldininkai, ir visa krikščionių kariuomenė žuvusi mūšyje, o tada Kulmo\nžemėje ir Lenkijoje kilo toks baisus krikščionių raudojimas, kokio nuo amžių nebuvo\ngirdėta. Tačiau kitos dienos pavakaryje, kai broliai su kariuomene sugrįžo po pergalingo\nmūšio, toks didelis džiaugsmas apėmė krikščionių širdis, kad pranoko vakarykštės dienos\nraudas.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 96
Dar kartą apie brolių laimėtą mūšį, kuriame vėl buvo nukauta 1500 Pomerani\n jos [vyrų]\n\n Kai apaštališkojo sosto legatas293 pats paskelbė kryžiaus karą ir kai įsakė kitiems\njį skelbti karalystėse bei provincijose, skirtose tam reikalui, 1246 m. Prūsijos žemės\nkančios sujaudino Vokietijos kunigaikščius bei kilminguosius, o Austrijos kunigaikštis294\npasiuntė jiems talkinti savo stalininką Druzigerį su didele kariuomene ir su įgudusiais\nkariauti vyrais, be to, atvyko riteris Henrikas iš Lichtenšteino, o su juo daug maldininkų.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Tuo metu, kai šitai dėjosi, Sventopelkas sutelkė didelę kariuomenę iš savo valdinių ir Prūsijos atsivertėlių ir nusekė paskui atsitraukiančius brolius, kiekvieną naktį sustodamas toje pačioje vietoje, kur buvo brolių palapinės, pririšdamas savo kovos žirgus ten, kur anksčiau stovėjo brolių žirgai, šitaip skaičiuodamas palapines ir stebėdamas kelio kryptį; suvokęs, kad jo kariuomenė dvigubai didesnė nei brolių, džiūgaute džiūgavo ir, drąsindamas saviškius, juos guodė šiais žodžiais: „Rytoj padarysime taip, kad pomeranai ir prūsai amžiams bus nusikratę teutonų jungo“. Išaušus, kai broliai traukėsi, kurie ne kurie Sventopelko kariai užpuolė gabenamą grobį, kurio buvo tiek daug, kad gurguolė išdryko per dvi mylias, ir nukovė 30 vyrų, skirtų grobiui saugoti. Druzigeris, magistro siųstas jų gelbėti, pabėgo nelyginant koks bailys pamatęs daugybę nukautųjų.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Apie taikos atkūrimą tarp Sventopelko ir brolių Kai Pomeranijos žemė teisingojo viešpaties valia tapo šitaip nuniokota, kunigaikštis Sventopelkas, kuris anksčiau kaip riaumojantis liūtas suko ratą po rato, bausdamasis sunaikinti brolius bei tikėjimo daigyną, per didelį ir gausų krikščionių kraujo praliejimą pasodintą Prūsijos žemėje, dabar it jaukus avinėlis, nuleidęs akis ir nukoręs galvą, nuolankiai paprašė brolius, kad teiktųsi jam vėl parodyti savo įprastą maloningąjį palankumą. Broliai nenorėjo leistis suvedžiojami, žinodami, kad jis, bėdos prispirtas, visados slepia po švelniu avinėlio kailiu lapės širdį, kupiną klastos ir suktumo, nes šitai rodė įvykių raida, mat jis jau trečią kartą buvo sulaužęs priesaika patvirtintą taikos sutartį. Kadangi taikos malonių visados reikia siekti, nes to moko tas, kuris teikia taiką ir ją puoselėja, tai yra Jėzus Kristus, todėl po ilgų derybų, kryžininkų patariami, jie atnaujino pagal pirmykštę formulę senąją sutartį, jų sudarytą su minėtuoju kunigaikščiu295. 57 (56). Apie brolį Henriką, trečią magistrą.