Seniūnijos buvo valstybės dvarai, kuriuos suteikdavo kartu su aukštomis valstybinėmis pareigomis.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 277
Jiems vietos paprastai būdavo dovanos, už kurias jie palaikydavo karaliaus politiką. Aukštosios vals- tybinės vietos nebuvo atlyginamos iki pat XVIII amžiaus, bet kandidatų į jas niekad netrūkdavo, nes jos duodavo ne tik įta- kos valstybėje, bet ir valstybės dvarų, vadinamųjų seniū- nijų. Iš jiems duodamų valdyti dvarų dažnas ne tik pa- dengdavo valstybės pareigas einant padarytas išlaidas, bet ir nemažus turtus susikraudavo.