Santrauka
Pagrindinė Lietuvos metrikos, o ir apskritai LDK rašto kalba buvo rusėnų – LDK stačiatikių (baltarusių ir ukrainiečių protėvių) kalba. Ji kartais vadinama „vakarų rusų“, kartais „senąja ukrainiečių“, kartais – „senąja baltarusių“, o Lietuvoje – „LDK slavų kanceliarine“ kalba (nors ji išėjo ir už kanceliarijos, ir už LDK ribų – į Lenkiją bei Vengriją, ir, svarbiausia, skyrėsi nuo kitų LDK.