Ponų Taryba pateikiama kaip didikų politinis organas, kurio viešpatavimą gina Bychovco kronika.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 20
Bychovco kronikoje dėstoma Lietuvos istorija — \ntai politinė valstybės istorija, didžiųjų ir vasalinių ku\nnigaikščių, didikų istorija, pasakojama, visų pirma, di\ndikų-,,ponų\" požiūriu, priešingų didžiojo kunigaikš\nčio valdžios stiprinimui. Luominės didikų prerogatyvos \ndidžiojo kunigaikščio valdžios atžvilgiu pabrėžiamos \nAleksandro konflikto su Ponų Taryba aprašyme. By\nchovco kronika aiškiai gina XV a. antrosios pusės — \nXVI a. pirmojo ketvirčio Lietuvos valstybės santvar\nką, užtikrinančią didikų oligarchijos ir jų politinio or\ngano — Ponų Tarybos — viešpatavimą.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 20
Toji santvar\nka vaizduojama kone amžina, nes jau Kentauro her\nbo dinastijos pradininkas Šventaragis ir Gediminaičių \ndinastijos pradininkas Vytenis buvę „ponų\" išrinkti. \nAutoriui, matyt, apskritai tolima mintis, kad valstybės \nsantvarka gali keistis, todėl „ponai\" patarėjai priski\nriami jau kunigaikščiui Erdvilai (XIII a.)
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Miestiečiai, jei kur minimi, tai perimtame iš Trumpojo sąvado tekste, ir tai jie pasirodo labiau iš neigiamos pusės: vilniečiai pradeda Jogailai užimti Vilnių, bet neįsilei džia į miestą Vytauto, o smolenskiečiai — „prastieji žmonės" — figūruoja kaip maištininkai 1440 m. Smo lensko sukilimo aprašyme. Valstiečiai originaliajame Bychovco kronikos teks te vadinami „šuns kfauju", bet nėra ko stebėtis, prisi minus, kad toje pačioje kronikoje feodalas Droždža, Lietuvos did. kunigaikščio Aleksandro favorito kuni gaikščio Mykolo Glinskio giminaitis, valdęs didžiojo kunigaikščio valsčius ir pilis, vadinamas „prastu" žmo gumi.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Valstiečiai originaliajame Bychovco kronikos teks te vadinami „šuns kfauju", bet nėra ko stebėtis, prisi minus, kad toje pačioje kronikoje feodalas Droždža, Lietuvos did. kunigaikščio Aleksandro favorito kuni gaikščio Mykolo Glinskio giminaitis, valdęs didžiojo kunigaikščio valsčius ir pilis, vadinamas „prastu" žmo gumi. Tariamas siekimas „visą bajorų luomą kruvinai išgalabyti, o mužikus — šuns kraują — iškelti" paro dytas kaip viena iš baisiausių Žygimanto Kęstutaičio nedorybių. Būdamas aiškus feodalų klasės viršūnių atstovas ir jų ideologijos reiškėjas, Bychovco kronikos autorius savo dėmesį kreipia ne į šalies vidaus istoriją. Galima sakyti, kad jos originaliosiose dalyse visai nėra pilieti nės istorijos. Nėra įprastų kaimyninių kraštų kronikoms ir metraščiams pilių statybos, bažnyčių, vienuolynų, miestų steigimo datų, buities vaizdų, įdomesnių vieti nės reikšmės įvykių, stichinių gamtos nelaimių, epide mijų aprašymų.