pilėnai

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Tad nebesitikėdami galėsią apgulti pilį, nes to pradėti neleido audra, be to, bijodami pavojaus, kuris galėtų iškilti, jeigu priešui paaiškėtų, kad puolėjų ne tiek daug, jie ryžtingai užpuolė miestą. Pilėnai, kuriems pirmas veržlus antpuolis neleido pabėgti, buvo arba išžudyti, arba paimti į nelaisvę, o kurie paspruko į pilį, neteko namų, išplėštų ir sudegintų. Skerdynės čia ėjo didesnės, nei galima buvo tikėtis iš priešų skaičiaus: jų nebuvo daugiau kaip trys šimtai samdininkų ir keli kryžiuočių ordino riteriai, o štai grobio buvo tiek, kiek keletas karių galėjo išvežti.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Iš tos išdavystės išėjo visai kas kita, nei vylėsi žvalgas, ji vos neužtraukė bėdos kryžiuočiams: mat, WQ ## Puslapis 189 jeigu sugautas kaimietis nebūtų pranešęs, jog netoliese tyko Vytenis su karių būriais, kryžiuočiai, persikėlę per Nemuną, patys būtų pakliuvę į pasalas, kurias spendė Gardinui. Bisenės užpuolimas buvo narsiai pilėnų atremtas; smarkiai sumuštas ir didelės karių dalies netekęs priešas buvo priverstas pasitraukti nieko nepešęs. Kadangi stip- 1313 m e ta i riausios lietuvių pilys buvo prie Nemuno bei kitų upių, Verneris, Ragainės komtūras, patarė kryžiuočiams jas vieną po kitos pulti laivais, įtikinėdamas, kad į vandens pusę atsukti jų šonai, kaip pastebėjęs, esą paprastai menkiau sutvirtinti ir lengviau prieinami.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie vieną brolių karo laivą Po to brolis Verneris, Ragainės komtūras, 1313 metais pasistatydino karo laivą su sienomis [cum meniis] ir daug kitų laivų; kai jis nuplaukė su jais pulti Junigedos pilies, laivą pagriebė smarkus vėjas ir nubloškė prie kranto. Šitai išvydę, pilėnai, pasičiupę ginklus, užpuolė laivą, o broliai ir ginklanešiai, jame buvę, pradėjo narsiai gintis. Šiame mūšyje daugybė lietuvių buvo nukauta ir sunkiai sužeista. Šitaip broliai ir išsigelbėjo.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

321 (314). Dar apie tą patį Tais pačiais 1314 metais, apie grabnyčias (vasario 2), tas pats brolis Henrikas, maršalas, dar kartą nužygiavo su visa savo kariuomene į Medininkų valsčių ir ten užpuolė pilį, vardu Sizditė570, kurios pilėnai narsiai priešinosi; šioje kovoje, ilgokai užtrukusioje, lietuviai neteko Masiaus brolio bei 18 kitų [vyrų], kurie krito nukauti, o broliai — trijų brolių, būtent: brolio Henriko Rutėno, brolio Ulricho iš Tetingeno ir brolio Rebodo iš Izenburgo, bei keturių prityrusių karių, būtent: Spagerotės, Kviramo iš Valdavos, Mykolo ir Mindotės. Ne kažką laimėję, puldami pilį, jie vėliau patraukė į jos apylinkes ir dar kartą jas nusiaubė, degindami ir piešdami.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Su jais ir su visa Kulmo žemės bei gretimų žemių brolių kariuomene brolis Fridrichas iš Vildenbergo, pavadavęs didįjį magistrą, bei 150 brolių žiemą įsiveržė į Vaikių valsčių; apiplėšę bei sudeginę ir pilį, ir kitus pastatus, tiek daug išžudė žmonių, kad ten nebeliko gyvo nė vieno kelnėto sutvėrimo. Kitą dieną jie įsiveržė į Raseinių valsčių, o trečią dieną — į Ariogalos valsčių ir abu valsčius nusiaubė ugnimi. Trečios dienos vakare jie apsupo ir smarkiai užpuolė Pieštvės pilį: maldininkai buvo taip gerai apsišarvavę, kad jų, kopiančių į sienas, pilėnai nestengė sulaikyti nei ietimis, nei kalavijais, nei kokiais kitais ginklais. Galop, nusitvėrę dviese, trise ar daugiau po mietą, rėmė juos kopiantiems į krūtinę ar nugarą, stūmė žemyn ir vertė juos nuo sienų.