Užpuolus Gardino miestą, dalis pilėnų buvo išžudyti arba paimti į nelaisvę, o pasitraukusieji į pilį neteko išplėštų ir sudegintų namų. Kojelavičiaus pasakojime Bisenės pilėnai narsiai atrėmė užpuolimą, o smarkiai sumuštas priešas pasitraukė nieko nepešęs. Šitai išvydę, pilėnai, pasičiupę ginklus, užpuolė laivą, o broliai ir ginklanešiai, jame buvę, pradėjo narsiai gintis.
Tad nebesitikė\ndami galėsią apgulti pilį, nes to pradėti neleido audra, \nbe to, bijodami pavojaus, kuris galėtų iškilti, jeigu prie\nšui paaiškėtų, kad puolėjų ne tiek daug, jie ryžtingai \nužpuolė miestą. Pilėnai, kuriems pirmas veržlus ant\npuolis neleido pabėgti, buvo arba išžudyti, arba paimti \nį nelaisvę, o kurie paspruko į pilį, neteko namų, iš\nplėštų ir sudegintų. Skerdynės čia ėjo didesnės, nei \ngalima buvo tikėtis iš priešų skaičiaus: jų nebuvo dau\ngiau kaip trys šimtai samdininkų ir keli kryžiuočių \nordino riteriai, o štai grobio buvo tiek, kiek keletas \nkarių galėjo išvežti.
Iš tos išdavystės išėjo visai kas kita, nei vy\nlėsi žvalgas, ji vos neužtraukė bėdos kryžiuočiams: mat,\nWQ\n\n## Puslapis 189\n\njeigu sugautas kaimietis nebūtų pranešęs, jog ne\ntoliese tyko Vytenis su karių būriais, kryžiuočiai,\npersikėlę per Nemuną, patys būtų pakliuvę į pasalas,\nkurias spendė Gardinui. Bisenės užpuolimas buvo nar\nsiai pilėnų atremtas; smarkiai sumuštas ir didelės ka\nrių dalies netekęs priešas buvo priverstas pasitraukti\nnieko nepešęs. Kadangi stip-\n1313 m e ta i\nriausios lietuvių pilys buvo\nprie Nemuno bei kitų upių,\nVerneris, Ragainės komtūras, patarė kryžiuočiams jas\nvieną po kitos pulti laivais, įtikinėdamas, kad į van\ndens pusę atsukti jų šonai, kaip pastebėjęs, esą pa\nprastai menkiau sutvirtinti ir lengviau prieinami.
Apie vieną brolių karo laivą Po to brolis Verneris, Ragainės komtūras, 1313 metais pasistatydino karo laivą su sienomis [cum meniis] ir daug kitų laivų; kai jis nuplaukė su jais pulti Junigedos pilies, laivą pagriebė smarkus vėjas ir nubloškė prie kranto. Šitai išvydę, pilėnai, pasičiupę ginklus, užpuolė laivą, o broliai ir ginklanešiai, jame buvę, pradėjo narsiai gintis. Šiame mūšyje daugybė lietuvių buvo nukauta ir sunkiai sužeista. Šitaip broliai ir išsigelbėjo.
Dar apie tą patį Tais pačiais 1314 metais, apie grabnyčias (vasario 2), tas pats brolis Henrikas, maršalas, dar kartą nužygiavo su visa savo kariuomene į Medininkų valsčių ir ten užpuolė pilį, vardu Sizditė570, kurios pilėnai narsiai priešinosi; šioje kovoje.
321 (314). Dar apie tą patį Tais pačiais 1314 metais, apie grabnyčias (vasario 2), tas pats brolis Henrikas, maršalas, dar kartą nužygiavo su visa savo kariuomene į Medininkų valsčių ir ten užpuolė pilį, vardu Sizditė570, kurios pilėnai narsiai priešinosi; šioje kovoje, ilgokai užtrukusioje, lietuviai neteko Masiaus brolio bei 18 kitų [vyrų], kurie krito nukauti, o broliai — trijų brolių, būtent: brolio Henriko Rutėno, brolio Ulricho iš Tetingeno ir brolio Rebodo iš Izenburgo, bei keturių prityrusių karių, būtent: Spagerotės, Kviramo iš Valdavos, Mykolo ir Mindotės. Ne kažką laimėję, puldami pilį, jie vėliau patraukė į jos apylinkes ir dar kartą jas nusiaubė, degindami ir piešdami.
Trečios dienos vakare jie apsupo ir smarkiai užpuolė Pieštvės pilį: maldininkai buvo taip gerai apsišarvavę, kad jų, kopiančių į sienas, pilėnai nestengė sulaikyti nei ietimis, nei kalavijais, nei kokiais kitais ginklais.
Su jais ir su visa Kulmo žemės bei gretimų žemių brolių kariuomene brolis Fridrichas iš Vildenbergo, pavadavęs didįjį magistrą, bei 150 brolių žiemą įsiveržė į Vaikių valsčių; apiplėšę bei sudeginę ir pilį, ir kitus pastatus, tiek daug išžudė žmonių, kad ten nebeliko gyvo nė vieno kelnėto sutvėrimo. Kitą dieną jie įsiveržė į Raseinių valsčių, o trečią dieną — į Ariogalos valsčių ir abu valsčius nusiaubė ugnimi. Trečios dienos vakare jie apsupo ir smarkiai užpuolė Pieštvės pilį: maldininkai buvo taip gerai apsišarvavę, kad jų, kopiančių į sienas, pilėnai nestengė sulaikyti nei ietimis, nei kalavijais, nei kokiais kitais ginklais. Galop, nusitvėrę dviese, trise ar daugiau po mietą, rėmė juos kopiantiems į krūtinę ar nugarą, stūmė žemyn ir vertė juos nuo sienų.