Vienas lenkų karūnos pakancleris pripažino nevykdysiąs net tėvo įsakymų, jei jie būtų nukreipti prieš Vytautą.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).
Svarbiausiuose lenkų reikaluose, kokie tik Lenkijoj kil\ndavo, pradedant nuo aukščiausių vietų užėmimo, net iki pa\ngrindinių reikalų, kai ėjo klausimas apie karalijos santvarką,\napie vyriausią valdžios kryptį, — Vytauto įtaka, prasidėjusi\nnuo tos valandos, kai jis buvo pašauktas būti karalaitės Jad\nvygos globėju, buvo tiek ryški, jog galima visur ją pastebėti.\nIš anų laikų lenkų karūnos kanceliarijos raštų matome, kad to\nmeto žymūs politikai: pakancleriai, vyskupai, senatoriai kreip\ndavosi į Vytautą svarbiausiais karūnos reikalais, prašydami pa\ntarimo, dažniausiai jo paramos. Dėl jo energingos paramos\nMozūrų kancleris Ziemovitas gavo Płocko vyskupo sostą; ka\nrūnos pakancleris Stanislovas Ciołek turėjo būti kunigaikščiui\nVyt. dėkingas už Poznaniaus mitrą. Sis pastarasis, kaip karū\nnos kanceliarijos globėjas, tose knygose mums pasirodo, kaip\nnuoširdus Vytauto valios pildytojas, įvairiausiuose jo reika\nluose^3 '). Vienas pakancleris atvirai pripažįsta, kad jis ir sa\nvo tėvo įsakymų nepildytų, jei jie būtų nukreipti prieš Vytau\ntą^4 ).