Vienas lenkų karūnos pakancleris pripažino nevykdysiąs net tėvo įsakymų, jei jie būtų nukreipti prieš Vytautą.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).
Svarbiausiuose lenkų reikaluose, kokie tik Lenkijoj kildavo, pradedant nuo aukščiausių vietų užėmimo, net iki pagrindinių reikalų, kai ėjo klausimas apie karalijos santvarką, apie vyriausią valdžios kryptį, — Vytauto įtaka, prasidėjusi nuo tos valandos, kai jis buvo pašauktas būti karalaitės Jadvygos globėju, buvo tiek ryški, jog galima visur ją pastebėti. Iš anų laikų lenkų karūnos kanceliarijos raštų matome, kad to meto žymūs politikai: pakancleriai, vyskupai, senatoriai kreipdavosi į Vytautą svarbiausiais karūnos reikalais, prašydami patarimo, dažniausiai jo paramos. Dėl jo energingos paramos Mozūrų kancleris Ziemovitas gavo Płocko vyskupo sostą; karūnos pakancleris Stanislovas Ciołek turėjo būti kunigaikščiui Vyt. dėkingas už Poznaniaus mitrą. Sis pastarasis, kaip karūnos kanceliarijos globėjas, tose knygose mums pasirodo, kaip nuoširdus Vytauto valios pildytojas, įvairiausiuose jo reikaluose^3 '). Vienas pakancleris atvirai pripažįsta, kad jis ir savo tėvo įsakymų nepildytų, jei jie būtų nukreipti prieš Vytautą^4 ).