Bajorija laikė save visagale: kiekvienas bajoras tarėsi galįs būti išrinktas net karalium, o karalius buvo laikomas tik bajorijos pasikviestuoju valdovu. Jis turėdavo tik tiek valdžios, kiek bajorija jam duodavo jo išrinkimo metu sudaromąja sutartimi — pacta conventa. Tad kai Zigmantas Vaza, o vėliau iš dalies ir jo sūnūs ėmė siekti absoliutizmo, tai Lietuvos ir Lenkijos bajorija tam drauge pasipriešino.
Lenkijos ir Lietuvos valstybės teisių sistemos požiūriu įžadas tapo pacta conventa dalimi: taip nuo 1573 m. buvo vadinami elekcinių valdovų įsipareigojimai LLV bajorijai.
Lenkijos ir Lietuvos valstybės teisių sistemos požiūriu įžadas tapo pacta conventa dalimi: taip nuo 1573 m. buvo vadinami elekcinių valdovų įsipareigojimai LLV bajorijai. O tai reiškė, kad įžadui privalės prisiekti būsimi valdovai ir jų įpėdiniai. Taip įžado įstatymas teisės normų hierarchijoje iškilo net virš Gegužės trečiosios konstitucijos. Jo negalėjo pakeisti net ekstraordinariniai seimai, kurie kas 25 metai turėjo teisę taisyti konstituciją.