Jau kronikos pratarmėje autorius idealizuoja pirmuosius Ordino brolius, kurie, atsisakę kilmingų titulų, prabangių drabužių ir kt., nuolankiai dirbo paprasčiausius darbus; pasirinko neturtą, pavojus, rūpesčius ir vienatvę, vilkėjo ašutines arba šarvus, kiekvienu momentu pasiryžę ginti tikėjimą kare su netikėliais.