Sugraudintas ant galo jo pasakomis, pats po piežius Celestinas III apskelbė atpuskus ir griekų atleidimą tiems visiems krikščionims, kurie eis ka riauti pagonių į žemaičių kraštą ir tomis pačiomis privilijomis, aiba liecybomis, džiaugsis kaip jei tie, kurie. Ant galo padidino jų patį iždą, nes vien liecybas pirmųjų popiežių patvirtindamas, bet dar leisdamas jiems visur prekioti o iškeikdamas visus tuos, kurie nuo jų muito ar kito kokio mokesnio reikalautų1. Jomylista Habsburgas, tapęs viešpačiu vokyčių, ne vien patvirtino visas liecybas ir dovenas savo praėjūnų, bet dar dovenojo jiems visas žemes, nuo lietuvių ir žemaičių užimtąsias, ir ap siskelbė jų užtarytoju ir sargu.
Sugraudintas ant galo jo pasakomis, pats po piežius Celestinas III apskelbė atpuskus ir griekų atleidimą tiems visiems krikščionims, kurie eis ka riauti pagonių į žemaičių kraštą ir tomis pačiomis privilijomis, aiba liecybomis, džiaugsis kaip jei tie, kurie.
Tuo tarpu Bertoldas, vyskupas Pa- daugavio, kaip viršiaus minavojau, skatino Teutoni- joj krikščionis ginklą imti ir, apsiženklinus kryžium, taip pat eiti į Žemaičius ir Lietuvą netikėlių krikš tyti. Sugraudintas ant galo jo pasakomis, pats po piežius Celestinas III apskelbė atpuskus ir griekų atleidimą tiems visiems krikščionims, kurie eis ka riauti pagonių į žemaičių kraštą ir tomis pačiomis privilijomis, aiba liecybomis, džiaugsis kaip jei tie, kurie ėjo į Žemę Šventą Išganytojo grabo išliuo- suoti nuo turkų netikėlių, kaip viršiaus minavojau. Tokie karės žygiai krikščionų prieš netikėlius va dinos kryžiaus karės, o karėjai vadinos kryžėjais, arba kryžokais, tai yra už kryžių kariaujančiais, vadino juos taip pat meldžionimis, tai yra kare Dievą maldaujančiais sau atleidimo nuodėmių, kur sai žodis šiandien dar pas žemaičius ir lietuvius yra minavojamas — meldžionis, meldžionų kapai.
Ant galo padidino jų patį iždą, nes vien liecybas pirmųjų popiežių patvirtindamas, bet dar leisdamas jiems visur prekioti o iškeikdamas visus tuos, kurie nuo jų muito ar kito kokio mokesnio reikalautų1.
Įstatė, jog kry- žėjai vienos valdžios savo mistro ir kapitulos te klauso, nuo kitų visų vyresnybių yra liuosais. Ne- kakinos Aleksandras IV padauginęs jų skaitlių, bet dar norėjo juos pagodinti, iškeikdamas visus tuos, kurie drįstų zokanyką kryžėją abydyti ar už tikti. Ant galo padidino jų patį iždą, nes vien lie- cybas pirmųjų popiežių patvirtindamas, bet dar leisdamas jiems visur prekioti o iškeikdamas visus tuos, kurie nuo jų muito ar kito kokio mokesnio reikalautų1.
Jomylista Habsburgas, tapęs viešpačiu vokyčių, ne vien patvirtino visas liecybas ir dovenas savo praėjūnų, bet dar dovenojo jiems visas žemes, nuo lietuvių ir žemaičių užimtąsias, ir ap siskelbė jų užtarytoju ir sargu.
Bekariaujant lietuviams su lenkais, kryžėjai tuo tarpu rado sau bendrus, kurie juos pradėjo šelpti ir stiprinti. Jomylista Habsburgas, tapęs viešpačiu vokyčių, ne vien patvirtino visas liecybas ir dove- nas savo praėjūnų, bet dar dovenojo jiems visas žemes, nuo lietuvių ir žemaičių užimtąsias, ir ap siskelbė jų užtarytoju ir sargu. Popiežius Grigalius X liepė Lugdune ant surinkimo bažnyčios kunigams atduoti savo dešimtines kryžėjams ant karių su ne tikėliais lietuviais, leisdamas jų zokanui apsisavinti valsčiais ir turtais tų visų, kurie stojo į jų zokaną.