„Rusų pradus“ turėjo diegti iš Rusijos gilumos atvykę rusai mokytojai, todėl lietuvių kalba į švietimo įstaigas neįleista.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 114
„Lenkų pradų“ kategorijai priskirta ir Katalikų bažnyčia, tačiau caro valdžia vien tarptautinės politikos sumetimais negalėjo imtis tiesioginės Katalikų bažnyčios likvidavimo akcijos. Tad Bažnyčios veikla varžyta, ka- talikai diskriminuojami ir viliojami į stačiatikybę. „Rusų pradų atkūrimo“ politikos šalininkai ginčijosi dėl taktikos etninių lietuvių atžvilgiu. Nuga- lėjo tie, kurie „pradų“ diegimo praktikos nepatikėjo vietos gyventojams, tad lietuvių kalba į švietimo įstaigas neįleista. Diegti „rusų pradus“ turėjo rusai mokytojai, paprastai atvykę iš Rusijos gilumos, pradžioje daugumą jų sudarė rusų stačiatikių dvasinių seminarijų auklėtiniai.
Po abiejų sukilimų Rusijos imperijos politikoje lenkų klausimu sustiprėjo rusiškas nacionalizmas ir polonofobija.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 114
L I E T U V O S I S T O R I J A 114 LIAUDIS VIRSTA TAUTA N ors Rusijos imperijos vidaus politika nerusiškų im- perijos regionų ir „pakraščių“ atžvilgiu tuomet dar nebuvo beatodairiškai persmelkta rusų nacionalizmo (pastarasis princi- pas taps vyraujančiu imperijos vidaus politikos principu Aleksandro III (1881–1894) laikais), abu sukilimai Rusijos aukštuosiuose sluoksniuose sukėlė rusiško nacionalizmo ir polonofobijos bangą. Imperijos politiko- je „lenkų klausimu“ viršų gavo tie, kurie manė, kad regione reikia veikti jėga, neieškant konsensuso su vietos visuomene. Jie tikėjosi pakeisti pa- čią kultūros dirvą, leidžiančią separatizmui nuolat atsigauti, ir manė, kad po baudžiavos panaikinimo, valstiečius pavertus savarankišku luomu, tai įmanoma pasiekti. Juk separatizmas tarpo pirmiausia vietos bajoriškoje visuomenėje, laikiusioje save atskira politine tauta, o valstiečiai, jų masė, nebuvo tos tautos nariai, tad rusintojai manė laimėti „lenkų pradų naiki- nimo“ politiką papildę „rusų pradų atkūrimo“ politika.
Rusintojai „lenkų pradų naikinimo“ politiką siejo su „rusų pradų atkūrimu“, tikėdamiesi pakeisti separatizmą palaikiusią kultūros dirvą.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 114
L I E T U V O S I S T O R I J A 114 LIAUDIS VIRSTA TAUTA N ors Rusijos imperijos vidaus politika nerusiškų im- perijos regionų ir „pakraščių“ atžvilgiu tuomet dar nebuvo beatodairiškai persmelkta rusų nacionalizmo (pastarasis princi- pas taps vyraujančiu imperijos vidaus politikos principu Aleksandro III (1881–1894) laikais), abu sukilimai Rusijos aukštuosiuose sluoksniuose sukėlė rusiško nacionalizmo ir polonofobijos bangą. Imperijos politiko- je „lenkų klausimu“ viršų gavo tie, kurie manė, kad regione reikia veikti jėga, neieškant konsensuso su vietos visuomene. Jie tikėjosi pakeisti pa- čią kultūros dirvą, leidžiančią separatizmui nuolat atsigauti, ir manė, kad po baudžiavos panaikinimo, valstiečius pavertus savarankišku luomu, tai įmanoma pasiekti. Juk separatizmas tarpo pirmiausia vietos bajoriškoje visuomenėje, laikiusioje save atskira politine tauta, o valstiečiai, jų masė, nebuvo tos tautos nariai, tad rusintojai manė laimėti „lenkų pradų naiki- nimo“ politiką papildę „rusų pradų atkūrimo“ politika.