Legatams pareikalavus Seversko ir Smolensko, Maskvos didikai atsisakė tartis dėl užimtų žemių grąžinimo.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 698
Tuo tarpu priešas, apsvaigęs nuo šitokių laimėjimų ir praradęs saiko jausmą, nei pats paisė teisingumo, nei legatams leido ką siūlyti dėl Livonijos ir net dėl taikos su Lietuva. Legatams reikalaujant Seversko ir Smolensko, Maskvos didikai atsakė, kad nesą kunigaikščio įgalioti tartis dėl užimtų žemių sugrąžinimo. Esą taikos 1558 m e ta i M a s k v o s v a ld o v a s įsiv e ržia į L ivo n iją , k a raliau s le g a tu s iš siu n čia a tg a l n e d a v ę s v iltie s s u sita ik y ti 701 ## Puslapis 700 susitarimą galima būsią sudaryti tik tada, kai šie pasitrauksią iš likusios Rusios dalies, kuri dabar lietuvių ir lenkų rankose.
Legatams reikalaujant Seversko ir Smolensko, Maskvos didikai atsakė, kad nesą kunigaikščio įgalioti tartis dėl užimtų žemių sugrąžinimo.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 698
Tuo tarpu priešas, apsvaigęs nuo šitokių laimėjimų ir praradęs saiko jausmą, nei pats paisė teisingumo, nei legatams leido ką siūlyti dėl Livonijos ir net dėl taikos su Lietuva. Legatams reikalaujant Seversko ir Smolensko, Maskvos didikai atsakė, kad nesą kunigaikščio įgalioti tartis dėl užimtų žemių sugrąžinimo. Esą taikos 1558 m e ta i M a s k v o s v a ld o v a s įsiv e ržia į L ivo n iją , k a raliau s le g a tu s iš siu n čia a tg a l n e d a v ę s v iltie s s u sita ik y ti 701 ## Puslapis 700 susitarimą galima būsią sudaryti tik tada, kai šie pasitrauksią iš likusios Rusios dalies, kuri dabar lietuvių ir lenkų rankose.
Kojelavičiaus pasakojime senatoriai aiškino, kad Maskvos didikai, pasiuntę didžiojo kunigaikščio legatą pas karalių, galėtų sustabdyti kraujo praliejimą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 704
M aža to, jie išd rįsę v iešai grasinti, jo g iš viso atsisak y sią k lau sy ti k araliau s, pam atę, k ad n u o lato s atid ėlio jam as b ei v ilk in am as k aras, į k u rį Lietu v a, gin d am a L ivoniją, p riv a la n ti p a tra u k ti su v isa k aro g aly b e ir k u riam luom ai v ien b alsiai esą p ritarę . V arg ais n eg ala is k eli sen a to ria i n uolankiom is, b e t įta igiom is kalbom is įtik in o n erim a u ja n čiu s b ajo ru s p alikti ginklus ra m y b ė je tiek, k iek Maskvos valdovas aiu ž tru n k a k elio n ė iš M askkalhinėja karalių nuo v o s į V ilnių. G irdi, tu o tarLivonijos gynimo pu M ask v o s didikai galėsią p asirū p in ti, išsiu n tę pas k a ra lių didžiojo k u n ig aik ščio legatą, su stab d y ti k ra u jo p ra liejim ą.
Augustas paragino savo legatus su kunigaikščiu Ivanu kalbėtis ir dėl Livonijos reikalų.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 698
Apiplėšęs Dorpatą, išsivarė į nelaisvę miesto bei apygardos valdytoją Dorpato vyskupą ir visą dvasininkų kolegiją. Kai ši žinia pasiekė Lenkiją, Augustas, skubiai pasiuntęs žygūną, paragino savo legatus pasikalbėti su kunigaikščiu Ivanu ir dėl Livonijos reikalų. Tuo tarpu priešas, apsvaigęs nuo šitokių laimėjimų ir praradęs saiko jausmą, nei pats paisė teisingumo, nei legatams leido ką siūlyti dėl Livonijos ir net dėl taikos su Lietuva.