Skomantas po kruvino antpuolio paėmė Gardino pilį, išžudė jos įgulą ir sugriovė arba sudegino įtvirtinimus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 156
Po kruvino antpuolio jis paėmė Gardino pilį, išžudė įgulą, sugriovė arba sudegino visus įtvirtinimus; du tūkstančiai raitelių, pasklidusių niokoti kraštą, išsivarė didžiulį grobį. Tuo tarpu keletas kitų lietuvių būrių niokojo Lenkijos pasienius, grįždami jie pateko į prie šų pasalas, ir tuo metu, kai namai, regis, buvo ranka pasiekiami, šie juos išžudė. Tą pralaimėjimą jie pa tyrė dėl dviejų prūsų didikų, bartų Numos ir Derskos, kurie tup metu, pabėgę iš Prūsijos, gyveno Lietuvoje, vildamiesi, jog už naują išdavystę kryžiuočiai jiems atleis jų ankstesnį nusikaltimą.
Surminas per gautą atokvėpį išvedė iš pilies įgulą ir išgabeno vertingiausius daiktus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 162
J 63\n\n## Puslapis 162\n\nkariuomene skuba lietuviai, norėdami pralaužti apsup\ntį, jie ėmė šaukti, kad štai čia pat priešas, metė supę\npilį ir galvotrūkčiais leidosi bėgti prie laivų. Vėliau,\nsužinoję, jog apsiriko, sugrįžo prie pilies, bet Surmi-\nnas tinkamai išnaudojo gautą atokvėpį: išvedė iš pilies\nįgulą ir išgabeno vertingiausius daiktus; priešas, už\nėmęs tuščią pilį ir sugriovęs gynybinius įrenginius, ne\ndrįso toliau veržtis. Šiek tiek vėliau Ernekė, Ragainės\nkomtūras, ieškodamas progos karui ar pataikaudamas,\nkaip priduria senieji rašytojai, kažkokiam iš Vienos\nkilusiam kryžiuočiui, troškusiam pamatyti priešų kraš\ntą, su rinktiniais kryžiuočių ordino vyrais plaukė Ne\nmunu prieš srovę į Lietuvą, ir jau buvo bepraplaukią\nKolainių pilį, Surmino iš naujo atstatytą.
Kojelavičius Surmino vadovaujamą pilies įgulą vaizduoja kaip ilgai ir narsiai atmušinėjusią priešų antpuolius.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 161
Penki šim tai riterių buvo išsiųsta iš stovyklos aplinkinių kaimų niokoti, o du tūkstančiai pėstininkų atkakliai puolė apsuptą pilį. Gynė ją šimtas dvidešimt raitelių, vado vaujamų Surmino, ryžtingo ir prityrusio vyro; narsiai ir ilgai pilies įgula atmušinėjo priešų antpuolius, ne leisdama jiems be nuostolių supti tvirtovės, mat atvi rame lauke šie buvo nesunkiai sužeidžiami ietimis ir strėlėmis; kadangi įgula buvo nedidelė, o priešas, pul damas iš visų pusių, nepaliauj amai sekino menkas jė gas, vos ne vos įstengiančias vienu metu užstoti visą gynybinę sieną, lietuviai patyrė didelių nuostolių; kai vos dvylika jų liko nesužeistų, pilėnams iškilo baisus pavojus, tačiau netikėta priešų klaida pakeitė padėtį, tokią, rodos, beviltišką. Kartą prietemoje su dideliu triukšmu grįžo iš aplinkinių kaimų priešų raiteliai, džiūgaudami dėl sėkmingo žygio ir prisiplėšto grobio: iš tolo pramaišiui aidėjo žmonių šauksmai ir žirgų žven gimas, pėsčiųjų žingsniai, atrodė, jog artėja kariuome nė.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Vėliau, sužinoję, jog apsiriko, sugrįžo prie pilies, bet Surmi- nas tinkamai išnaudojo gautą atokvėpį: išvedė iš pilies įgulą ir išgabeno vertingiausius daiktus; priešas, už ėmęs tuščią pilį ir sugriovęs gynybinius įrenginius, ne drįso toliau veržtis. Šiek tiek vėliau Ernekė, Ragainės komtūras, ieškodamas progos karui ar pataikaudamas, kaip priduria senieji rašytojai, kažkokiam iš Vienos kilusiam kryžiuočiui, troškusiam pamatyti priešų kraš tą, su rinktiniais kryžiuočių ordino vyrais plaukė Ne munu prieš srovę į Lietuvą, ir jau buvo bepraplaukią Kolainių pilį, Surmino iš naujo atstatytą. Surminas, degdamas visuotine neapykanta ir kęsdamas skausmą dėl neseniai patirtų nuostolių, baisiai širdo, kad prie šas kuo ramiausiai jo akyse plaukioja, tačiau atvirai nieko negalėjo padaryti, nes K a rin iu v y liu m i pa- šie, atokiau nuo kranto plau- im a m a s k ry žiu o č ių kdami, buvo nepasiekiami la iv a s nei ietimis, nei strėlėmis, o jis pats neturėjo nė vieno di desnio laivo.