Jogailos pasiųsti budeliai penktą naktį pasmaugė Kęstutį Krėvos kalėjime.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 271
Mat nei geros savijautos, \nnei pasitikėjimo duotu žodžiu negali būti tada, kai, \nsusitarus dėl ko su priešu, šis nepaliauja galvojęs apie \nnaudą. Tą pačią naktį Jogaila, pamynęs draugystės bei \ngiminystės ryšius, sulaužęs priesaiką ir sutrypęs sve\ntingumą, įsakė suimti Kęstutį bei Vytautą: pirmąjį \nliepė nuvežti į Krėvą, antrąjį — įkalinti Vilniuje. Ši\ntaip tas didvyris, ne vieną kartą ištrūkęs iš priešo na\ngų, dėl savo sumanumo tikras Lietuvos Odisėjas, o \ndėl narsumo — Achilas, žuvo gimtajame krašte per\nbrolėno kaltę: penktą naktį \nJogailos \npasiųsti \nbudeliai \n(žymiausi \niš \njų — valdovo \nmiegamojo prižiūrėtojai Pro- \nkša, Bilgenis, Lisica ir kiti) \nKrėvos kalėjime jį pasmaugė.
Vienas sargybinis įspėjo Oną, kad Vytautui gresia mirtis ir kad Jogailos siųsti budeliai jau atvyko į Krėvą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 272
Ši\naplinkybė kaip tik ir pagelbėjo Vytautui ištrūkti į lais\nvę: dažnai juk likimą lemia menkų menkiausios prie\nžastys. Vienas sargybinis kar\ntą įspėjo Oną, jog Vytautui\ngresianti mirtis, pridurdamas,\nkad Jogailos siųsti budeliai\njau atvyko į Krėvą. Žmona\napie viską pranešė vyrui ir\npatarė apsirengus merginos drabužiais apgauti sargy\nbinius ir pasprukti iš priešo rankų ir nuo tikros mir\nties: draugai jau, girdi, parūpinę visko, kas reikalinga\nbėgliui.
Kojelavičius Kęstučio mirtį sieja su Jogailos kalte ir rašo, kad penktą naktį Jogailos pasiųsti budeliai jį pasmaugė Krėvos kalėjime.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 271
Mat nei geros savijautos, \nnei pasitikėjimo duotu žodžiu negali būti tada, kai, \nsusitarus dėl ko su priešu, šis nepaliauja galvojęs apie \nnaudą. Tą pačią naktį Jogaila, pamynęs draugystės bei \ngiminystės ryšius, sulaužęs priesaiką ir sutrypęs sve\ntingumą, įsakė suimti Kęstutį bei Vytautą: pirmąjį \nliepė nuvežti į Krėvą, antrąjį — įkalinti Vilniuje. Ši\ntaip tas didvyris, ne vieną kartą ištrūkęs iš priešo na\ngų, dėl savo sumanumo tikras Lietuvos Odisėjas, o \ndėl narsumo — Achilas, žuvo gimtajame krašte per\nbrolėno kaltę: penktą naktį \nJogailos \npasiųsti \nbudeliai \n(žymiausi \niš \njų — valdovo \nmiegamojo prižiūrėtojai Pro- \nkša, Bilgenis, Lisica ir kiti) \nKrėvos kalėjime jį pasmaugė.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Kai jį vežė iš Vilniaus į Krėvą, jam rodė karališką pagar bą; čia irgi buvo laikomas nelyginant karalius, tik nuolatos saugomas budrios sargybos, kuri neleido nei su artimaisiais pasimatyti, nei su kuo pasikalbėti. Lais vai prie jo prileidžiama tebuvo žmona Ona, kuri, lais va valia nutarusi dalytis su vyru likimo užkrautais var gais, čia jį ir palydėjo su dviem mergaitėmis. Ši aplinkybė kaip tik ir pagelbėjo Vytautui ištrūkti į lais vę: dažnai juk likimą lemia menkų menkiausios prie žastys. Vienas sargybinis kar tą įspėjo Oną, jog Vytautui gresianti mirtis, pridurdamas, kad Jogailos siųsti budeliai jau atvyko į Krėvą.