t-001vidutinis
Vorobjovas basso ostinato palyginimu apibūdino statmeninių formų srovę, kylančią iš apatinių atramų į daugiasienių piliastrų chorą.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Mikalojus Vorobjovas, Vilniaus menas (knyga, 1940 m.)
O aukščiau sakyklos — it koks grandiozinis allegro finale — sunkūs laužytų, į sieną įlankstytų karnizų šešėliai ir jų slinktį jungianti plokščiai reljefiška rėminio sienos motyvo melodinė banga. Šitos keturios pagrindinės temos, tai pašokstančios įstrižainėmis, tai vėl aptilstančios gulstinėmis, tai ištystančios tylia srove, Lai vėl užverdančios krioklių šuoliais ir vilnimis — nesusilieja ir nekartoja viena kitos lygiagretišku judesiu. Jos yra tarytum savarankiškos temos daugiabalsėje fugoje; o visą šitą paskirų balsų slinktį suriša, lyg koks basso ostinato, iš sunkių, kresnų apatinių atramų išauganti statmeninių formų srovė, galingai išstypstanti aukštyn daugiasienių piliastrų choru.