Kojelavičius svarstė, kad alanai, arba herulai, paliko tėvynę ir pasuko į karų neniokojamas, įsikurti tinkamas žemes. Ateiviai persikėlė per Nevėžį ir pasiekė vietas, kuriose, pasak Kojelavičiaus, gyveno alanai, arba lietuviai.
Gal, palikę Italiją, šia kryptimi pasuko tie, kurie norėjo išvengti savo likimo, o gal tie, kurie nugalėjusių priešų buvo paskelbti už įstatymo ribų; nieku būdu negaliu patikėti, kad čia būtų atvykę atsitiktiniai pasiklydėliai. Galimas daiktas, alanai, arba herulai (kurie, istorijos žiniomis, tuo metu ėjo Italijos stovyklose karo tarnybą), pirmieji pradėjo: ilgėdamiesi taikos, jie pasitraukė iš tėvynės ir pasuko į tas žemes, kurios buvo tinkamiausios įsikurti ir neniokojamos karų. Pagaliau nesvarbu, dėl kokios dingsties, reikalo ar būtinybės jie leidosi į tokį tolimą kelią, vieną dalyką senoliai atkakliai tvirtina: ateivių italų esą buvę penki šimtai kilmingųjų.
Toji sodyba, tada vadinama R om a n o va , paskui Romnove bei Romove, vėliau tapo vyriausiojo lietuvių žynio Krivės Krivaičio būstine, kurią, Gediminui viešpataujaut, iš pamatų išgriovė vokiečių ordino vienuoliai riteriai, paprastai vadinami kryžiuočiais. Gerokai pasistūmėję tolyn, jie persikėlė per Nevėžio upę ir nusigavo į vietas, kur gyveno alanai, arba lietuviai. Ten, negaišdami pasidarę įtvirtinimus, įkurdino juose 60 ## Puslapis 59 įgulas, kurios galėtų sėkmingai atremti vietinius gyventojus, jeigu šie kartais susimanytų pulti naujuosius ateivius.