Kojelavičius svarstė, kad alanai, arba herulai, paliko tėvynę ir pasuko į karų neniokojamas, įsikurti tinkamas žemes. Ateiviai persikėlė per Nevėžį ir pasiekė vietas, kuriose, pasak Kojelavičiaus, gyveno alanai, arba lietuviai.
Gal, palikę Italiją, šia kryptimi pasuko tie, kurie no rėjo išvengti savo likimo, o gal tie, kurie nugalėjusių priešų buvo paskelbti už įstatymo ribų; nieku būdu negaliu patikėti, kad čia būtų atvykę atsitiktiniai pasi klydėliai. Galimas daiktas, alanai, arba herulai (kurie, istorijos žiniomis, tuo metu ėjo Italijos stovyklose ka ro tarnybą), pirmieji pradėjo: ilgėdamiesi taikos, jie pasitraukė iš tėvynės ir pasuko į tas žemes, kurios buvo tinkamiausios įsikurti ir neniokojamos karų. Pa galiau nesvarbu, dėl kokios dingsties, reikalo ar būti nybės jie leidosi į tokį tolimą kelią, vieną dalyką se noliai atkakliai tvirtina: ateivių italų esą buvę penki šimtai kilmingųjų.
Toji sodyba, tada vadinama R om a n o va , paskui\nRomnove bei Romove, vėliau tapo vyriausiojo lietuvių\nžynio Krivės Krivaičio būstine, kurią, Gediminui vieš-\npataujaut, iš pamatų išgriovė vokiečių ordino vienuo\nliai riteriai, paprastai vadinami kryžiuočiais. Gerokai\npasistūmėję tolyn, jie persikėlė per Nevėžio upę ir\nnusigavo į vietas, kur gyveno alanai, arba lietuviai.\nTen, negaišdami pasidarę įtvirtinimus, įkurdino juose\n60\n\n## Puslapis 59\n\nįgulas, kurios galėtų sėkmingai atremti vietinius gy\nventojus, jeigu šie kartais susimanytų pulti naujuosius\nateivius.