Lietuvai paprašius Antantės demarkuoti liniją tarp Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių, lenkai ignoravo 1919 m. birželio 18 d. „Maršalo Fošo“ liniją, o Antantė vengė pripažinti naujas valstybes, laikydamasi Rusijos nedalomumo principo. Nors 1920 m. spalio 7 d. Lenkijos ir Lietuvos delegacijos Suvalkuose pasirašė karinį susitarimą dėl kariuomenių demarkacijos linijos, paliekant Vilnių Lietuvos pusėje, spalio 9-ąją, dar prieš įsigalint susitarimui, lenkų gen. Ambasadorių konferencija tai suprato kaip norėjo suprasti – neva Lietuva pati pageidauja Vilniaus priskyrimo Lenkijai, tad patvirtino Lenkijos sieną su Rusija pagal 1921 m. Rygos taikos sutartį ir naują demarkacijos liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos (Vilnius.
Lietuvai paprašius Antantės demarkuoti liniją tarp Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių, lenkai ignoravo 1919 m. birželio 18 d. „Maršalo Fošo“ liniją, o Antantė vengė pripažinti naujas valstybes, laikydamasi Rusijos nedalomumo principo.
Nors 1920 m. spalio 7 d. Lenkijos ir Lietuvos delegacijos Suvalkuose pasirašė karinį susitarimą dėl kariuomenių demarkacijos linijos, paliekant Vilnių Lietuvos pusėje, spalio 9-ąją, dar prieš įsigalint susitarimui, lenkų gen. L. Želigovskis su savo daliniais įžengė į Vilnių ir paskelbė Vidurinės Lietuvos (Litwa środkowa) sudarymą.
Tai sukūrė nenusakomą įtampą pagal Lietuvos ir Lenkijos demarkacinę liniją, uždarė per ją bet kokį traukinių ar net pašto judėjimą keliolikai metų, o automobilių kelyje išaugo storoki berželiai...
Deryboms atsidūrus aklavietėje 1938 m. kovo 11 d. įvyko inicidentas prie administracinės linijos – Lietuvos pasienio policininkas nušovė perėjusį liniją lenkų kareivį.
“ A. Voldemaras, neturėdamas Lietuvos delegacija Tautų Sąjungoje Ženevoje 1926 m., iš kairės: Dovas Zaunius, ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras ir pasiuntinys Petras Klimas (H. Roger Viollet nuotrauka)