Duobė ar kalėjimo tipo vieta, kurioje kaltininkai būdavo uždaromi. Terminas aiškiai apibūdinamas kaip iškasta, kartais išmūryta duobė, kurioje kaltininkai turėdavo išsėdėti nustatytą laiką.
Vieža Daukanto tekste buvo žemėje iškasta, kartais išmūryta duobė kaltininkams nustatytą laiką kalinti.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
Kaltininkus taip kankino: vienus korė į sausą medį, kaip šiandien dar tariama yra į paiką žmogų: „Tas, – sako, – pašoks į sausą medį“ arba: „Tas sulauks sausos šakos“; kitus dybavojo^1126 , prie dybo^1127 pririšę, kitus į viežą^1128 sodino; vieža buvo duobė, per 3 ar 4 sieksnius žemėj iškasta, kartais išmūravota^1129 , kur kaltininkus sodino nuspręstą laiką išsėdėti, kurios didžiai nekentė ir paskesniuose laikuose galėjo išsipirkti nuo tos viežos pinigais. Vadinos vieža nuo to, jog kaltininkas tenai kaip vėžys pakerėj turėjo lindoti.
Vieža buvo bausmės duobė, iš kurios vėlesniais laikais buvo galima išsipirkti pinigais.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
Kaltininkus taip kankino: vienus korė į sausą medį, kaip šiandien dar tariama yra į paiką žmogų: „Tas, – sako, – pašoks į sausą medį“ arba: „Tas sulauks sausos šakos“; kitus dybavojo^1126 , prie dybo^1127 pririšę, kitus į viežą^1128 sodino; vieža buvo duobė, per 3 ar 4 sieksnius žemėj iškasta, kartais išmūravota^1129 , kur kaltininkus sodino nuspręstą laiką išsėdėti, kurios didžiai nekentė ir paskesniuose laikuose galėjo išsipirkti nuo tos viežos pinigais. Vadinos vieža nuo to, jog kaltininkas tenai kaip vėžys pakerėj turėjo lindoti.