Santrauka
Duobė ar kalėjimo tipo vieta, kurioje kaltininkai būdavo uždaromi. Terminas aiškiai apibūdinamas kaip iškasta, kartais išmūryta duobė, kurioje kaltininkai turėdavo išsėdėti nustatytą laiką.
Žodis ir formos
Pagrindinė forma: vieža.
Vartojamos formos: viežą, viežos.
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia |
|---|---|---|
| t-003 Vieža Daukanto tekste buvo žemėje iškasta, kartais išmūryta duobė kaltininkams nustatytą laiką kalinti. | c-001 | |
| t-004 Vieža buvo bausmės duobė, iš kurios vėlesniais laikais buvo galima išsipirkti pinigais. | c-001 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: Vieža šiame tekste reiškia kalinimo duobę ar kalėjimo tipo vietą.
Šaltinis: Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių.clean
Kaltininkus taip kankino: vienus korė į sausą medį, kaip šiandien dar tariama yra į paiką žmogų: „Tas, – sako, – pašoks į sausą medį“ arba: „Tas sulauks sausos šakos“; kitus dybavojo^1126 , prie dybo^1127 pririšę, kitus į viežą^1128 sodino; vieža buvo duobė, per 3 ar 4 sieksnius žemėj iškasta, kartais išmūravota^1129 , kur kaltininkus sodino nuspręstą laiką išsėdėti, kurios didžiai nekentė ir paskesniuose laikuose galėjo išsipirkti nuo tos viežos pinigais. Vadinos vieža nuo to, jog kaltininkas tenai kaip vėžys pakerėj turėjo lindoti. Tuos, kurie svetimas bites kieme ar girioj bartis^1130 išlaužė, prikalus bambą prie aulio ar drevės, varė apsukui pliekdami, lig žarnos neišėjo.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Pastabos
- Tiksli teisinė ir institucine forma gali skirtis, bet kalinimo funkcija tekste aiški.