Narbutas raitelių lenktynes prie laidotuvių vietos laikė triznos papročio dalimi, kurią, jo teigimu, žmonės pamėgdžiojo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 363
Raite liai nuo tam tikros vietos leidžiasi lenktynių stulpelio link; tas, kuris prijos pirmasis ir paims pinigą, pelno nemenką šlovę. Jis nesustodamas joja tolyn, rodydamas laimikį, kol išnyksta iš akių; kiti lydi mirusįjį iki laidojimo vietos. Šios lenktynės yra dalis triznos papročio, žmonių pamėgdžiojamo ir mūsų istori ko pastebėto.
Narbutas trizną apibūdino kaip kai kurioms lietuvių genties tautoms žinotas apeigas, atliekamas laidojant labai žymius žmones.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 369
Apie tai bus straipsnyje „Kapai“.\nPirmiau, straipsnyje „Kabirai“, sakėme, kad kai kurios lie\ntuvių genties tautos žinojo trizną. Tai buvo apeigos, atlieka\nmos laidojant labai žymius žmones.
Narbutas nurodė, kad Lietuvoje gyveno garsi Triznų giminė.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 369
368\n\n## Puslapis 368\n\nNeturime smulkesnių rašytinių žinių apie kokios nors tau\ntos šias apeigas, kadangi jos priklausė slaptųjų kategorijai; tuo\nįsitikiname skaitydami Antikos rašytojus. Žinoma tik tiek, kad\nbūdavo aukos dievams kabirams, naktinės puotos, žirgų lenk\ntynės, iečių laužymai, daug prabangos. Lietuvoje gyveno garsi\nTriznų giminė22. Pasak rusų metraščių, šiaurės slavai, arba nau-\ngardiečiai, severskiečiai, viatičiai, radimičiai, turėjo triznos\napeigų paprotį, kiekviena tauta kitonišką.