Santrauka
Tačiau Vilniaus praradimas susilpnino lietuvių pažadus, o svarstant 1922 m. konstituciją partijos pritarė tautinių mažumų kultūrinei autonomijai, suteikė mažumoms lygias teises, tačiau privilegijų neteikė, kad. Apskritai tautinės mažumos, tarp jų rusai ir vokiečiai, galėjusios laisvai puoselėti savo kalbą ir kultūrą, nesijautė lygiateisės su lietuviais, gaudamos tik lietuvių padėjėjų vaidmenį, atsitrenkdamos į nematomus barjerus, kai siekė valstybinės tarnybos.
Teiginiai
| Teiginys |
|---|
| t-001 Tautinės mažumos Lietuvoje galėjo puoselėti savo kalbą ir kultūrą, bet nesijautė lygiateisės su lietuviais siekdamos valstybinės tarnybos. |