Narbutas miškelį aiškina kaip pirmąją visų tautų šventyklą, kurioje, jo manymu, kilo visuomeninis gyvenimas ir religinės vizijos. Narbutas lietuvių mitologijoje šventais laiko ištisus miško plotus su aukurais ir šventyklomis prie upių, dažnai santakose. Narbutas rašo, kad krikščionims iš smalsumo buvo draudžiama įžengti į šventuosius miškelius, o nelaimingiesiems tikriausiai ne.
Tas pats pastebima lietuvių mitologijoje; šventi buvo ištisi miško plotai, kur stovėjo aukurai ir šventyklos, žinoma, visuomet prie upių, dažniausiai dviejų didesnių upių santakoje. Miškelių garbinimas buvo taip sureikšmintas, kad juose jokiu būdu nederėjo ne tik medžioti ir gaudyti žvėris ir paukščius, bet jie dar buvo persekiojamų žmonių prieglobstis; pasislėpę toje šventoje vietoje, jie išsivaduodavo nuo persekiojimo, kadangi visos ten esančios būtybės, taip pat medžiai ir augalai dėl griežto pamaldumo buvo laikomi šventais ir neliečiamais. Miechovita3 sako: „Prūsų tauta buvo taip sugedusi, kad ne tik miškai, bet ir juose gyvenantys paukščiai ir žvėrys buvo laikomi šventais, o tų žvėrių užmušėjams velnių galybė susukdavo kojas ir rankas“.
Krikščionims iš smalsumo buvo draudžiama įžengti į tuos miškelius, bet nelaimingiesiems tikriausiai ne4. Hartknochas pagal senus duomenis nurodo garsų šventąjį mišką, kurio vietą senovės Prūsijos žemėlapiuose pažymi prie Žemaitijos sienos, santakoje dviejų upių, iš kurių viena įteka į Rusnės įlanką. Jis turėjo būti prie Tenenio upės, rodos, toje vietoje, kur yra Prūsijos Romučių (Romuten) kaimas, o Žemaitijoje, tik už sienos - Romuniškiai (Romuniszki).
Vilniuje šventasis miškas buvo prie Vilnios ir Neries santakos. Kaune - prie Neries ir Nemuno santakos. Kitose vietose ir beveik prie kiekvienos reikšmingesnės gyvenvietės buvo šventi miškeliai, daugiau ar mažiau garsūs.