Maskvos valdovas kaltino Aleksandrą įsakius Vaitiekui Taborui ir Juozapui Soltanui raginti Eleną pereiti į Romos tikėjimą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 556
Šis, labiau\ngeisdamas plėsti savo valdas, nei paisyti duoto žodžio\nbei giminystės, ryžosi galop viešai įpilti pasiuntiniams\ntaurę nuodų, kuriuos ligi šiol virino, puoselėdamas šir\ndyje slaptus kėslus. Be reikalo, tarė, minimos čia su\ntartys, kurios, tiek kartų Aleksandro sulaužytos, seniai\nneturinčios jokios vertės. Juk jis įsakęs Vilniaus vys\nkupui Vaitiekui Taborui ir\nP a sk elb ia\nA le k sa n d -\nSmolensko\nJuozapui Solta-\nrui karą\nnui ne kartą raginti Eleną\npereiti į Romos tikėjimą; li\ngi šiol rūmuose nesanti pastatyta Elenos reikalams\nkoplyčia; rusai verčiami atsisakyti prosenelių tikėjimo\nir todėl kai kurie, norėdami išvengti šitokios nuodė\nmės, ieškosi prieglobsčio Maskvoje.
Lietuvos metraštis vaizduoja, kad Algirdo laikais Lietuvoje Romos tikėjimo jau nebuvo, liko vien rusų tikėjimas.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 73
76\n\n## Puslapis 72\n\n22. APIE PODOLĖS KAMENECO SENIŪNĄ PETRĄ GOŠTAUTĄ, \nPIRMĄJĮ LIETUVĮ KATALIKĄ, IR APIE VIENUOLIŲ \nPRANCIŠKONŲ ĮSIKŪRIMĄ VILNIUJE\nKunigaikštis Algirdas, vedęs Vitebsko kunigaikšty\ntę Julijoną, dėl jos priėmė krikštą ir rusų tikėjimą, \no visi lietuvių didikai pasiliko pagonys. Didysis kuni\ngaikštis Algirdas jų varu nevarė ir į savo tikėjimą ne\nvertė, o Romos tikėjimo Lietuvoje jau nebuvo, vien \nrusų.
Lietuvos metraštis nurodo, kad Vytautas pravoslavų krikšte gavo Jurgio, o „lenkų tikėjimo“ krikšte - Aleksandro vardą.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 76
Vyriausias—Jogaila Vladislovas18; antras — Skirgaila19, trečias — Švitrigaila30, ketvir tas— Kaributas21, penktas — Dimitrijus22, Koreco ku nigaikštis 23, šeštas — kunigaikštis Vasilijus 24. O didžiojo kunigaikščio Algirdo broliui Kęstučiui, kuris valdė Trakus ir Žemaičių žemę, buvo šeši sū nūs25. Pirmas — Vytautas26, o kai krikštijosi pravos lavu, buvo jam duotas Jurgio vardas, o kai priėmė len kų tikėjimo krikštą, jam davė Aleksandro vardą27. Antras — jo brolis kunigaikštis Andrius Kuprys28, ku ris kunigaikščiavo Polocke; trečias — 2ygimantas 29, ketvirtas — Patrikas 30, penktas — Tautvilą 3I, šeštas — Vaidotas32; jie visi trys mirė, jauni būdami, negavę dalių 33.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Po to Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vardu sudarė taiką su Steponu, Valachijos valdovu, bei jo sūnumi Bogdanu. Galop visų, o ypač Vladislovo, Vengrijos karaliaus, pastangomis lenkai, vengrai, če kai, lietuviai ir valachai sudarė sutartis, kuriomis ne tik valdovai, bet ir visos jų karalystės bei žemės pa žadėjo viena kitą ginti, kai prasidės karas prieš turkus. Dievobaimingas Aleksandro įstangas sužlugdė klas tingos Ivano pinklės. Jis pra- M a s k v o s v a ld o v a s dėjo slaptai kurstyti Belą jos su lau žo su ta rtį kunigaikštį Simoną, Možais ko— Andrejų bei Vasilijų Šemiačičių, labai turtingus, valdžiusius didžiules žemes ir be saiko ištikimus graikų apeigoms, kad jie pasiduo tų Maskvos valdžiai bei priklausomybei, išduotų Se- verską ir užpultų su savo kariaunomis Lietuvą.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
O šis kunigaikštis, be jokios prie žasties nutraukęs taiką ir draugystę, atsiuntė pas didįjį kunigaikštį Algirdą savo pasiuntinį su karo paskelbi mu, ir atsiuntė jam ugnies bei kardą, duodamas supras ti. kad „būsiu tavo žemėje po skaistaus pavasario, po tykios vasaros". Ir didysis kunigaikštis Algirdas ištrau kė iš maišiuko kempinę bei titnagą ir, uždegęs kem pinę, padavė pasiuntiniui, šitaip bylodamas: „Perduok tai valdovui ir pasakyk jam, kad mes, lietuviai, ugnies turime; o kadangi jis man grasina, įžengsiąs į mano žemę po skaistaus pavasario ir po tykios vasaros, tai aš, jei dievas duos, būsiu pas jį per Velykas ir pabu čiuosiu jį raudonu kiaušiniu, per skydą ietimi, o die vo padedamas, atremsiu savo ietį į jo Maskvos krem liaus sieną, nes ne tas karys, kuris kariauja patogiu metu, o tas, kuris nepatogiu kariauti metu atskleidžia priešininkui savo karingą nusistatymą." Ir, atleidęs pasiuntinį, sušaukė visą savo lietuvių bei rusų kariuomenę, ir iš Vitebsko ištraukė stačiai į Maskvą3.