Sielos persikėlimą, arba metempsichozę, lietuviai suprato taip, kad, jų manymu, vaiko arba žmogaus, nesulaukusio pilnametystės, taip pat bepročio vėlė po mirties tol klajojanti aukštutinėje vėjų sferoje, kol vėl grįžtanti į kito žmogaus kūną, kurį privalanti atgaivinti, o gyvendama jame, privalo pasiekti tobulumą, būtiną amžinajam gyvenimui.