Žodis ir formos
Liberum veto šiame veikale aiškinamas kaip laisvojo pasipriešinimo teisė seime.
Laikotarpis ir datos
- laikotarpis: Abiejų Tautų Respublikos seimų praktika
- datos:
- 1700 m.
- 1788—1792 m.
Reikšmė iš konteksto
Sąvoka reiškia seimo nario teisę prieštaravimu sužlugdyti sprendimų priėmimą. Ji rodoma kaip žalinga vienbalsiškumo praktika, kurią mėginta apeiti konfederaciniais seimais, o vėliau panaikinti reformomis.
Vartojimas
Terminas vartojamas tiek aiškinamajame pasakojime, tiek cituojamame politiniame tekste, o vėliau siejamas su Ketverių metų seimo reformomis.
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia |
|---|---|---|
| t-005 Konfederaciniuose seimuose veto teisė nebeveikė, nes sprendimai buvo priimami balsų dauguma. | c-001 | |
| t-006 Liberum veto politiniame tekste aiškintas kaip laisvas priešinimosi žodis. | c-002 | |
| t-007 Tatai vadinosi liberum veto, t. | c-003 | |
| t-008 Konopczyński, Liberum veto (1918); O. | c-004 | |
| t-009 LLV seimuose ilgainiui įsigalėjo liberum veto teisė (sprendimai turėjo būti priimami vienbalsiai), todėl bendras Seimas niekaip negalėjo primesti Lietuvai savo valios. | c-005 | |
| t-010 Deja, šioje santvarkoje būta daugiau anarchijos nei tvarkos – amžininkai net sakydavo: „Valstybė netvarka remiasi.“ Mat LLV seimuose susiformavo liberum veto teisė ir kiekvienas Seimo narys galėjo vetuoti jo sprendimus, paralyžiuoti veiklą. | c-006 | |
| t-011 Kubala, Wojna Moskiewska (1910); — Wojna Szwecka (1913); — Pierwsze liberum veto (Szkice hist. | c-007 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: Konfederaciniuose seimuose veto teisė nebeveikė, nes sprendimai buvo priimami balsų dauguma.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Kadangi seimo iširimas dažnai grėsdavo vals- tybei dideliais pavojais, tai prieš tą blogybę būdavo nukreipti vadinamieji konfederaciniai seimai. Atstovai į juos būdavo renkami paprasta tvarka, tik suvažiavę, pasiūlius kara- liui ar kam nors kitam, jie pasirašydavo tam tikrą pasižadėjimo aktą, kad numatomus klausimus spręsią balsų dauguma. Tuo būdu šitokiam seime veto teisė jau nebeveikė.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Liberum veto politiniame tekste aiškintas kaip laisvas priešinimosi žodis.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Štai charakteringa jo ištrauka: „ … Išsižadame visų savo beverčių lenkiškų didžiosios Lietuvos kunigaikštijos, Lenkų karalių ir didžiųjų Lietuvos kunigaikščių mūsų protėviams duotų laisvių. Atmetame laisvą priešinimosi žodį (t. y. liberum veto) ir apie valstybę galvojimo laisvę. Valdžią ir jos dis- poziciją taip pat pavedame ir įteikiame mūsų absoliutiškajam ir aukščiausiajam viešpačiui, šviesiausiajam Lietuvos kunigaikščiui, kaip kadaise ją turėjo paveldėjamieji Lietuvos kunigaikščiai.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Tatai vadinosi liberum veto, t.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
_ Tatai vadinosi liberum veto, t. y. laisvojo pasipriešinimo teisė. Dėl jos daugybė seimų turėjo išsiskirstyti,
nieko nenuveikę.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Konopczyński, Liberum veto (1918); O.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
1—2); W. Konopczyński, Liberum veto (1918); O. Balzer, Z zagadnień ustrojowych Polski (1915); St.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: LLV seimuose ilgainiui įsigalėjo liberum veto teisė (sprendimai turėjo būti priimami vienbalsiai), todėl bendras Seimas niekaip negalėjo primesti Lietuvai savo valios.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Išliko ne tik atskiras LDK valstybės titulas ir teritorija, bet ir atskira vykdomoji valdžia – kancleris, iždininkas, etmonas ir kt. (tik antrojoje XVIII a. pusėje ėmė rastis ir bendrų vykdomosios valdžios institucijų), atskiras iždas, kariuomenė, teismai ir teisinė sistema, kurią įformino Tre- čiasis Lietuvos Statutas 1588 m. Taigi Abiejų Tautų Respublika – ne uni- tarinė valstybė, o federacija, kurioje bendros yra tik aukščiausios valdžios institucijos – valdovas ir Seimas. Antra vertus, sudarant Liublino uniją Lietuvos diplomatai pasiekė, kad būtų išlaikytas didysis Lietuvos antspau- das, be kurio Lenkijos karaliaus sprendimai neturėjo galios Lietuvoje. Be to, prieš vykdami į bendrus seimus, Lietuvos atstovai surengdavo savo „seimavimus“ bendrai pozicijai aptarti. LLV seimuose ilgainiui įsigalė- jo liberum veto teisė (sprendimai turėjo būti priimami vienbalsiai), todėl bendras Seimas niekaip negalėjo primesti Lietuvai savo valios. Taigi len- kai norėjo unitarinės valstybės, tačiau teoriškai buvo sukurta federacinė, o realiai – konfederacinė valstybė, abi sąjungos narės vykdė bendrą už- sienio politiką.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Deja, šioje santvarkoje būta daugiau anarchijos nei tvarkos – amžininkai net sakydavo: „Valstybė netvarka remiasi.“ Mat LLV seimuose susiformavo liberum veto teisė ir kiekvienas Seimo narys galėjo vetuoti jo sprendimus, paralyžiuoti veiklą.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Lietuvos Statutai apibrėžė ir įteisino bajoriškąją santvarką. Vieninte- lis privilegijuotas visuomenės luomas – bajorai, turėję politines teises ir siuntę savo atstovus į Seimą. Kadangi šie atstovai rinkdavo net valdovą, gali susidaryti įspūdis, jog ir santvarka – jau nebe monarchija, o respu- blika (juo labiau kad oficialiai valstybė taip ir vadinosi). Tai reikštų, kad Vienas didingiausių ir puošniausių LDK baroko interjerų – Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios interjeras (XVII a. antra p.). A. Baltėno nuotr.
L I E T U V O S I S T O R I J A 70 LLV santvarka artima Naujiesiems laikams, prilygsta Olandijai (pradė- jusiai kurti respublikinę santvarką antrojoje XVI a. pusėje) ir pralenkia Anglijos konstitucinę monarchiją, įsigalėjusią 1689 m. Tačiau tai, kad LLV santvarka remiasi tik 7 proc. visuomenės (tiek buvo bajorų), rodo luominį jos pobūdį – valdovas, nors ir renkamas bajorų „tautos“, suve- renią valdžią gauna iš Dievo. Taigi 1566–1795 m. Lietuvos „bajoriškoji demokratija“ – tai luominė monarchija, ją dera gretinti su XIII–XV a. Anglijos ir Prancūzijos santvarkomis. Deja, šioje santvarkoje būta dau- giau anarchijos nei tvarkos – amžininkai net sakydavo: „Valstybė netvar- ka remiasi.“ Mat LLV seimuose susiformavo liberum veto teisė ir kie- kvienas Seimo narys galėjo vetuoti jo sprendimus, paralyžiuoti veiklą. Nuo 1573 m. iki 1763 m. posėdžiavo 137 seimai ir 53 iš jų išsiskirstė, nepriėmę jokių sprendimų, nes kai kuriuos tokių seimų nutraukė pavie- niai atstovai.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Kubala, Wojna Moskiewska (1910); — Wojna Szwecka (1913); — Pierwsze liberum veto (Szkice hist.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Kubala, Wojna Moskiewska (1910); — Wojna Szwecka (1913); — Pierwsze liberum veto (Szkice hist. II); A, Šapoka, Sicinskis (Švie- sos Keliai, 1931) ; _W.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |