Šventovės kiemas, aikštė ar aptvaras, kuriame renkasi maldininkai. Terminas žymi centrinę žinyčios erdvę aplink šventą ąžuolą, kur renkasi žmonės melstis ir kur laikoma malkinė ugniai.
Klajume žmonės rinkdavosi melstis, o ąžuolinių malkų rietuvės buvo laikomos šventai ugniai kūrenti.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
Apsukui tos žinyčios buvęs klajumas^774 , į kurį svietas susirinkęs liuobėjęs melstis^775 , kuriame malkinės^776 ąžuolo medžių sukrautos stovėjusios ugnelei šventai kūrinti.