Tam reikėjo pradinio kapitalo, kuriam įsigyti buvo panaudotas privatus turtas, pirktas už investicinius čekius, banko paskolos ar iš užsienio pritrauktos lėšos. Nors visiems šalies piliečiams sudarytos tarsi vienodos galimybės įsigyti privatizuojamo valstybės turto už investicinius čekius, tinkamai tuo pasinaudojo ne visi. Privatizuojamam turtui įsigyti kūrėsi žemės ūkio akcinės ir investicinės bendrovės, tačiau nenumatyta savininkų teisinių įsipareigojimų dėl tokių įmonių veiklos pelningumo, nepalikta garantijų investicinius čekius patikėjusiems asmenims.
Tam reikėjo pradinio kapitalo, kuriam įsigyti buvo panaudotas privatus turtas, pirktas už investicinius čekius, banko paskolos ar iš užsienio pritrauktos lėšos.
Planinės ekonomikos laivas plūduriavo kapitalizmo jūroje, lėtai steigiant privačias žemės ūkio ir pramonės įmones, kurių dauguma orientuotos į kapitalistinę Vakarų pasaulio rinką. Tam reikėjo pradinio kapitalo, kuriam įsigyti buvo panaudotas privatus turtas, pirktas už investicinius čekius, banko paskolos ar iš užsienio pritrauktos lėšos. Vadinamuoju privatizacijos laikotarpiu dauguma valstybinių įmonių tapo privačios, susidarė naujas verslininkų sluoksnis, veikęs pagal Vakarų pasaulio ekonomikos standartus.
Nors visiems šalies piliečiams sudarytos tarsi vienodos galimybės įsigyti privatizuojamo valstybės turto už investicinius čekius, tinkamai tuo pasinaudojo ne visi.
Nors visiems šalies piliečiams sudarytos tarsi vienodos galimybės įsigyti privatizuojamo valstybės turto už investicinius čekius, tinkamai tuo pasinaudojo ne visi. Nemažai čekių supirkėjų, nusipirkę anksčiau buvusias valstybines įmones, stengėsi jas kuo pelningiau perparduoti. Daugelis gyventojų čekius pardavė ir net nesugebėjo privatizuoti savo gyvenamojo būsto.
Privatizuojamam turtui įsigyti kūrėsi žemės ūkio akcinės ir investicinės bendrovės, tačiau nenumatyta savininkų teisinių įsipareigojimų dėl tokių įmonių veiklos pelningumo, nepalikta garantijų investicinius čekius patikėjusiems asmenims.
Lietuvos privatizavimo įstatymuose liko galybė spragų, kurios leido privatizavimą vykdyti nesilaikant viešojo konkurso procedūrų, pusvelčiui į privačias rankas perleisti valstybės turtą. Privatizuojamam turtui įsigyti kūrėsi žemės ūkio akcinės ir investicinės bendrovės, tačiau nenumatyta savininkų teisinių įsipareigojimų dėl tokių įmonių veiklos pelningumo, nepalikta garantijų investicinius čekius patikėjusiems asmenims. Tuo pasinaudojo buvę kolūkių pirmininkai ar tarybinių ūkių direktoriai, sugebėję per trumpą laiką savo rankose sukaupti didžiulius turtus.