Narbutas ašarinėmis vadino indus, į kuriuos per laidotuves surinktas ašaras pastatydavo kape prie mirusiojo kojų. Narbutas rašė pastebėjęs sudaužytų ašarinių liekanų, kurių kai kurių šukių vidus buvo dengtas tamsiai ruda glazūra. Turėjau tis tokias ašarines, visas beveik vienodo dydžio, kuriose skys čio telpa tryliktoji lietuviškos kvortos dalis.
Ne\nturtingų žmonių laidotuvėse nebūna tiek triukšmo; tačiau net\njei ir nebūtų jokios giminaitės, kuri nors moteris iš dievobai\nmingumo turi paklykauti .\nSeniau ašaras, išverktas per laidotuves, labai rūpestingai\nsurinkdavo į molinius dubenėlius; kai kada turėdavo stiklinių\nindelių; šiuos indus, arba ašarines, pastatydavo kape prie mi\nrusiojo kojų. Apie tai bus straipsnyje „Kapai“.
Dar pastebėjau su daužytų ašarinių liekanų; keleto šukių vidus buvo dengtas tam siai rudos spalvos glazūra. Vienas kaimietis man pasakojo, kad valdant karaliui Stanislovui Augustui, maždaug prieš 38 me tus, tai yra apie 1789 metus, kažkokie ponai, atvažiavę iš Gar dino apžiūrėti mineralinių šaltinių, pasiėmė su savim visus mo linius dubenėlius, kurių seniau niekas nedrįsdavo judinti; vė liau smalsūs svečiai surinko ir šukes. Iš menkų jų likučių ir vietinių pasakojimų įsitikinau, kad tos ašarinės buvo mažučiai puodeliai, galėję turėti vos pusantro colio skersmenį ir gal iki dviejų colių gylio, su šiek tiek siaurėjančiu kakleliu.
1820 metais mano kaimynas kaimietis, kasdamas duobę bulvėms, aptiko seną kapą, kuriame šalia kelių sutrūnijusių žmonių kau lų rado keletą ypatingo pavidalo stiklinių buteliukų (žiūrėk V lentelės 36-ąjį piešinį). Ant apskritimo, nulipdyto iš stiklo, storo ir gana nedailaus, stovi ropelė iš šviesiai žalio, gana permato mo stiklo, jos kaklelis yra ovalaus piltuvėlio pavidalo. Turėjau tis tokias ašarines, visas beveik vienodo dydžio, kuriose skys čio telpa tryliktoji lietuviškos kvortos dalis.