1919 m. vasario pradžioje bolševikų karinė vadovybė, sužinojusi, kad nuo Žiežmarių iki Alytaus nėra lietuvių ir vokiečių dalinių, ryžosi pulti Kauną iš pietų.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 176
Gavusi iš savo žvalgų informaciją, jog\nnuo Žiežmarių iki Alytaus nebuvo nei lie-\ntuvių, nei vokiečių dalinių, bolševikų ka-\nrinė vadovybė 1919 m. vasario pradžioje\nryžosi pradėti Kauno puolimą iš pietų\npusės. Beveik tuo pat metu, kai Kėdainius\npuolė „Lietuvių“ (Pskovo) divizijos 2-asis\n\n1919 m.
Vasario 2 d. kryžiuočiai susitiko su Kęstučio ir Algirdo kariuomene prie Strėvos, arti Žiežmarių.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 257
Vadovavo ordino vyr. maršalas ir Karaliaučiaus komtūras Siegfridas von Dahnenfeld ir didysis komtūras W. von Kniprodė (nuo 1351 m. vyr. magistras). Kryžiuočiai su Kęstučio ir Algirdo kariuomene susitiko vasario 2 d. apie 30 km atstu nuo Kęstučio Trakų, prie dešinio Nemuno prie upio Strėvos (arti Žiežmarių). Tuomet ir Algirdo valdos buvo ak tyviai įsijungusios į vakarų Lietuvos gynybą.
Tik kelias į Vilnių nutįso atokiau nuo Neries per Žiežmarius ir Trakus.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
PDF 74
Palei Nevėžį ir toliau į šiaurę, kirsdamas lietuviškąsias žemes, jau turėjo eiti vėliau šaltinių paliudytas kelias į Rygą. Tik kelias į Vilnių nutįso atokiau nuo Neries per Žiežmarius ir Trakus. Kauno, Vilniaus ir Tra- kų pirklių bendravimą, šį kartą sausumos keliais, parodo 1516 m.