Zavichostas

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Iš pradžių jis su kariuomene patraukė prieš Jonušą, Mazovijos kunigaikštį; iš keršto kaip beįmanydamas nuniokojęs Mazoviją, perkėlė siaubiančius pulkus į Sandomirą, lenkų žemę. Apie šį karą su lenkais nieko nepasakoja Kromeris, tačiau, kad kas nepasigestų to, ką aprašo daugelis rusų metraštininkų, mūsų Strijkovskis pasistengė, kad skaitytojas sužiJ o g a ilo s ž y g is j M anotų, ką šie surašė — gal z o v iją ir L en k iją klysdami, o gal tikrai žinodami, jog šitaip iš tikrųjų buvo. Vyslos pakrantėje lietuviai nuniokojo didelius plotus, viskas čia žuvo nuo kalavijo bei gaisrų; vėliau kariams įsakė liautis be tvarkos siautėti ir traukti su grobiu į stovyklą netoli Zavichosto.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Kai visi lietuviai kariai, paėmę po pagalį, metė į miestą ir primėtė pilną miestą pagalių, uždegė visą Zavichosto miestą6 . Ir sudeginę Zavichostą, nužygiavo prie Opatovo?, sudegino ir išdegino daug kitų ## Puslapis 85 miestų ir kaimų ligi pat Vislicos8 , ir daug ponių bei panelių parsivarė nelaisvėn.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Iš pradžių jis su kariuomene patraukė prieš Jonušą, Mazovijos kunigaikštį; iš keršto kaip beįmanydamas nuniokojęs Mazoviją, perkėlė siaubiančius pulkus į Sandomirą, lenkų žemę. Apie šį karą su lenkais nieko nepasakoja Kromeris, tačiau, kad kas nepasigestų to, ką aprašo daugelis rusų metraštininkų, mūsų Strijkovskis pasistengė, kad skaitytojas sužiJ o g a ilo s ž y g is j M anotų, ką šie surašė — gal z o v iją ir L en k iją klysdami, o gal tikrai žinodami, jog šitaip iš tikrųjų buvo. Vyslos pakrantėje lietuviai nuniokojo didelius plotus, viskas čia žuvo nuo kalavijo bei gaisrų; vėliau kariams įsakė liautis be tvarkos siautėti ir traukti su grobiu į stovyklą netoli Zavichosto.

Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5

Bajorai ir drąsos stokojantys Lenkijos didikai pabėgo anapus Vyslos ir užsidarė Zavichosto pilyje; dėl to reikėjo mėginti keltis per upę; tačiau nebuvo galimybės gauti valčių, tad Radvila, vienas lietuvių raitelių vadų, parodė būdą persikelti, žinomą jau nuo totorių laikų, tai yra žmogus, išsirengęs nuogai, plaukia palei žirgo šoną, laikydamasis už karčių, o jo drabužiai ir ginklai, pritvirtinti ant mažo plaustelio iš meldų ar lengvo 1 Žr. V priedą. 311 medžio, prikabinto prie žirgo uodegos, be jokio pavojaus sušlapinti, plaukia iš paskos1