Todėl dar 1384 metų pavasarį jis pradėjo siunti nėti Vytautui pasiuntinius, kad šis grįžtų į Lietuvą, žadėdamas jam sugrąžinti jo tėviškę ir siūlydamas dar pridėti Volyniją su Lucku. Jogaila, norėdamas iš sa vo pusės tą blogą įspūdį šiek tiek sušvelninti, atidavė Vytautui Volyniją su Lucko ir Vladimiro kunigaikštijomis. Dvi iš jų Vytauto ir Jogailos buvo įkurtos pačio je Lietuvoje — tai Vilniaus ir Žemaičių arba Medininkų vysku pijos, kurios apėmė didelius Aukštaitijos, Žemaitijos ir Sūda- 119 vijos plotus; trečią Vytautas įkūrė Volynijoje (Vladimiro) ir ketvirtą.
Po šito įvykio Vytautas negalėjo nesusimąstyti ir nepareikšti savo nepasitenkinimo. Jogaila, norėdamas iš sa vo pusės tą blogą įspūdį šiek tiek sušvelninti, atidavė Vytautui Volyniją su Lucko ir Vladimiro kunigaikštijomis. Bet pačią Lucko pilį pasiliko sau ir pavedė ją valdyti kažkokiam lenkui, be to, Vytautui nebuvo išduotas joks, net privatiškas, dokumen tas, kas turėjo reikšti, kad jis tuo atžvilgiu turėjo visai priklau syti nuo Jogailos malonės ar nemalonės; tai taip pat reiškė, kad jis nepasitiki savo jaunystės draugu.
Rusiškuose kraštuose Vytautas stengėsi atgaivinti prekybą,\nremdamas Kijevo miestą, kuris Dniepro upe turėjo susisiekimą\nsu Juodosiomis jūromis, o sausuma — su Volynijos ir Podoli\njos miestais, kuriuos lankydavo Krokuvos ir vokiečių pirkliai.\nĮ Kijevą atvykdavo totorių, armėnų, Maskvos, Genujos, Vene\ncijos pirkliai.
kunigaikščiui priklau\nsančias žemes ir jų dvarus. Jo laikais tokių dvarų - ūkio centrų\ngausiai buvo pačioje Lietuvoje—Vilniaus, Trakų ir iš dalies Že\nmaičių žemėse, ir Volynijoje bei Podolijoje, nes tai buvo labiau\napgyventos vietos; be to, Trakų ir Vilniaus žemės buvo taip pat\narčiau didž. Lietuvos kunigaikščio būstinės.
Nors ant savo pus brolio jisai geros širdies ir neturėjo, ir pats už jo draugiškumą buvo jam labai nedėkingai atsimokėjęs, bet akivaizdoj naujų konjunktūrų Jogailai nebeliko kitos išeities, kaip tiesti Vytautui taikos ranką. Todėl dar 1384 metų pavasarį jis pradėjo siunti nėti Vytautui pasiuntinius, kad šis grįžtų į Lietuvą, žadėdamas jam sugrąžinti jo tėviškę ir siūlydamas dar pridėti Volyniją su Lucku. Kaip Vytautas žiūrėjo į tuos pasiūlymus, sunku ką nors tikro pasakyti.
Rusiškuose kraštuose Vytautas stengėsi atgaivinti prekybą,\nremdamas Kijevo miestą, kuris Dniepro upe turėjo susisiekimą\nsu Juodosiomis jūromis, o sausuma — su Volynijos ir Podoli\njos miestais, kuriuos lankydavo Krokuvos ir vokiečių pirkliai.\nĮ Kijevą atvykdavo totorių, armėnų, Maskvos, Genujos, Vene\ncijos pirkliai.
Visų pirma, įėjęs į Volynijos kraš tą, pilį Vladimiro apgulė, kurios įgulė, lygiai su gyventojais susinėrusi, didžiai kantriai gynės, vil damos veikios pagalbos nuo lauko ateinančios, kas ir nutiko: pats kunigaikštis Volynijos, patelkęs rim tus pulkus.
Taip nudraudęs Gediminas kryžėjus sukos su visa galia ant gudų, kurie seniai jau ermavos ir lie tuvių nebklausė. Visų pirma, įėjęs į Volynijos kraš tą, pilį Vladimiro apgulė, kurios įgulė, lygiai su gyventojais susinėrusi, didžiai kantriai gynės, vil damos veikios pagalbos nuo lauko ateinančios, kas ir nutiko: pats kunigaikštis Volynijos, patelkęs rim tus pulkus totorių, traukė prieš lietuvius savo bu veinės liuosuoti. Nujautęs tą, Gediminas palikinąs vietovę sukos ant ateinančių gudų, norėdamas kely susigrumti, vienok to Gediminas nebsuskubėjo be padaryti, kaipogi gudai buvo jau pas pilį atėję, su kuriais Gediminas tuojau susirėmė mažne pačiuose Vladimiro pamūriuose.