Užėmęs Rusios kunigaikščių tėvonijas Voluinėje, valdovas įsakė Vilnelės ir Vilijos santakoje pastatyti mūrinę pilį.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 35-36
- • -\n19\n\n## Puslapis 36\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS\nužėmęs įvairias Rusios kunigaikščių tėvonijas Voluinėje ir\nsavo užkariavimais nusigavęs net už Kijevo, įsakė pastatyti\nmūrinę pilį ant kalno, tuo tikslu žmonių rankomis paaukš\ntinto, Vilnelės bei Vilijos9 upių santakoje, ir į ten iš Trakų\nperkėlė savo buveinę. Jis, pirmasis iš visų Lietuvos kuni\ngaikščių, keisdamas savo pirmtakų politiką, užmezgė ry\nšius su krikščioniškąja Europa, būtent Lenkija ir Rusia10.
Žygimantas Augustas prie Lenkijos prijungė Voluinės, Kijevo ir Podolės vaivadijas bei Palenkę.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 65
Tada Lietuvai buvo suduotas skaudus smūgis – karalius Žygi-\nmantas Augustas, palaikydamas Lenkiją, savo aktais prie jos prijungė be-\nveik pusę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teritorijos (Palenkę ir Volui-\nnės, Kijevo ir Podolės (Braclavo) vaivadijas). Prijungtų sričių bajorai turėjo \nprisiekti Lenkijai, o jų atstovai dalyvauti Lenkijos Seime.
1248 m. Mindaugo opozicija į pagalbą pasitelkė Livonijos ordiną ir Voluinę.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 29
Opoziciją pirmiausia sudarė artimiausi giminai-\nčiai – brolvaikiai, pagalbon pasitelkę ir svetimuosius – Livonijos ordiną \nir Voluinę. Mindaugas įveikė šią kliūtį ne tik karo žygiais, bet ir diploma-\ntija – pasinaudojęs Livonijos vidaus prieštaravimais, patraukė į savo pusę \nLivonijos ordino magistrą Andrių Štirlandą.
Ginčijamoji Voluinė buvo valdoma Švitrigailos, o Podolė tuo metu buvo valdoma lenkų.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 196
Visą tą laiką ginčijamoji Voluinė buvo valdoma Švitrigailos,\no Podolė buvo valdoma Lenkų. Švitrigaila mirdamas (1452 m.)\ntestamentu Voluinę paliko Lietuvai, tačiau lenkai ne tik neketino\natiduoti Lietuvai Podolės, bet dar ruošėsi ginklu užgrobti ir Vo-\nluinę.
Voluinė labiausiai integravosi į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gyvenimą, o Vytautas ją ėmė laikyti tėvonijos dalimi.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 45-46
Vytauto centralizacijos politika sutelkė plačios erdvės Rytų Europoje išteklius. Labiausiai integruota į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gy- venimą tapo Voluinė, kurią Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ėmė L I E T U V O S I S T O R I J A 46 laikyti tėvonijos dalimi. Vėliau Voluinė apskritai tapo šalutinių Gedimi- naičių šakų įsitvirtinimo erdve – čia tėvonijas sukūrė iš šių šakų kilę San- guškos (Kovelis, vėliau Slavuta), Čartoriskiai (Klevanė), Vyšnioveckiai (Vyšnivecis) ir kiti, tą patį darė čia valdas įgiję didikai Radvilos (Olyka) ir Chodkevičiai (Mlynivas), pagaliau iš Voluinės, iš Ostroho buvo nepa- prastai reikšmingą vaidmenį suvaidinę riurikaitiškos, taigi „ukrainietiš- kos“ kilmės kunigaikščiai Ostrogiškiai.
Po krikšto ir karūnavimosi Mindaugas kariavo su Voluine dėl Danieliaus užgrobtų žemių.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 69
Mindaugo valstybės reikalai po krikšto ir karūnavimosi** **Karai su Voluine.** Krikštijęsis ir susitaikinęs su ordinu, Mindaugas ryžosi atgauti Voluinės kunigaikščio Danieliaus už- grobtas žemes. Dabar karui vadovavo jau nebe svetimi kuni- gaikščiai, bet Mindaugo sūnus Vaišvilkas.
Lietuvos kunigaikštis užėmė įvairias Rusios kunigaikščių tėvonijas Voluinėje ir savo užkariavimais nusigavo net už Kijevo.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 35-36
- • -\n19\n\n## Puslapis 36\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS\nužėmęs įvairias Rusios kunigaikščių tėvonijas Voluinėje ir\nsavo užkariavimais nusigavęs net už Kijevo, įsakė pastatyti\nmūrinę pilį ant kalno, tuo tikslu žmonių rankomis paaukš\ntinto, Vilnelės bei Vilijos9 upių santakoje, ir į ten iš Trakų\nperkėlė savo buveinę. Jis, pirmasis iš visų Lietuvos kuni\ngaikščių, keisdamas savo pirmtakų politiką, užmezgė ry\nšius su krikščioniškąja Europa, būtent Lenkija ir Rusia10.
Gedimino ar Algirdo laikais Voluinė buvo Lietuvos politinėje įtakoje.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 32
Lietuva tapo \npolitinės sistemos centru, apie kurį telkėsi ne tik Mindaugo laikais prijung-\ntos Juodosios Rusios ir Polocko žemės, bet ir Lietuvos politinėje įtakoje \nbuvę Voluinė ir Haličas, Kijevas, Pskovas. Tai leido Lietuvai tapti didelių \npolitinių kombinacijų dalyve ir vyraujančia regiono jėga – didvalstybe.
1219 m. Voluinės ir Lietuvos kunigaikščių sutartyje Mindaugas buvo paminėtas ketvirtuoju tarp penkių vyresniųjų kunigaikščių.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 27
1219 m. Voluinės ir Lietuvos kunigaikščių sutartyje (sudarytoje taip pat ir dėl plėšiamųjų žygių į Lenkiją) būsimasis Lietuvos valstybės kūrėjas Mindaugas paminėtas ketvirtuoju tarp penkių vyresniųjų kunigaikščių. Taigi matyti, kad 1219 m.
Kazimiero laikais tankiau gyventa tik tikrojoje Lietuvoje, Palenkėje, Voluinėje ir Podolės Braclavo srityje.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 202
), taip ir Kazimiero laikais tankiau buvo\ngyvenama tik tikrojoj Lietuvoj, Palenkėj, Voluinėj ir Podo-\nlės Braclavo srityje (visa kita Podolė priklausė Lenkijai). O\nrytinės Lietuvos žemės, išskyrus didesniųjų miestų apy-\nlinkes, buvo beveik negyvenamos.
Viena Radvilų šeimos šaka turėjo centrus Biržuose ir Kėdainiuose, o kita - Nesvyžiuje ir Olykoje Voluinėje.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 304
Pats apsukrusis ir įtakingasis to meto Lietuvos politikos veikėjas, Žemaičių seniūnas ir Livonijos valdytojas Jonas Jeronimas Kat- kevičius, ne tik patsai metė kalvinizmą, bet taip pat ir savo sūnų Joną Karolį, — būsimąjį Vilniaus vaivadą, hetmoną, ge- nialųjį karo vadą, — atidavė auklėti jėzuitams. Radvilų šeimos buvo dvi šakos. Vienos centras buvo Biržai ir Kėdainiai, o kitos — Nesvyžius ir Olyka (Voluinėje).
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 304
Radvilų šeimos buvo dvi šakos. Vienos centras buvo Biržai ir Kėdainiai, o kitos — Nesvyžius ir Olyka (Voluinėje). Vėlesniųjų biržiečių Radvilų tėvas buvo Mikalojus Rudasis, o nesvy- žiečių — Mikalojus Juodasis.
Kazimiero laikais Voluinė priklausė tankiau gyvenamoms Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos sritims.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 202
), taip ir Kazimiero laikais tankiau buvo\ngyvenama tik tikrojoj Lietuvoj, Palenkėj, Voluinėj ir Podo-\nlės Braclavo srityje (visa kita Podolė priklausė Lenkijai). O\nrytinės Lietuvos žemės, išskyrus didesniųjų miestų apy-\nlinkes, buvo beveik negyvenamos.
Voluinėje ir Podolėje įsiplieskė karas su Lietuva ir valakais.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 228
Netrukus Voluinėje bei Podolėje įsiplieskė karas su Lietuva ir valakais, o 1431 m. Didžiojoje Lenkijoje - su Kry žiuočių ordinu. Volumes gyventojai, jausdami karaliui anti patiją dėl trukdymo laisvai išpažinti savo tikėjimą ir dėl rusų apeigų cerkvių pakeitimo katalikiškomis bažnyčiomis, anaip tol nebuvo palankūs lenkams, o Švitrigailai šis žygis buvo ga nėtinai sėkmingas, taigi karalius, negalėdamas nieko jam pa tarti, sudarė su juo ilgalaikes paliaubas.
Vytauto laikais LDK pilys statytos ir rusėniškose žemėse, tarp jų Voluinėje, Lucke.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 56
pradžios.\nJau Vytauto laikais išryškėjo Lietuvos gotikos epicentras – tai Vilnius, \nTrakai ir Kaunas, pilis imta statyti ir toli nuo etninės Lietuvos, rusėniško-\nse LDK žemėse: Juodojoje Rusioje (Gardinas, Naugardukas), Palenkėje \n(Melnikas, gal Brasta) ir net Voluinėje (Luckas). Konfesijų paribio ar net \nstačiatikių erdvėje atsirado ir gotikinių katalikų bažnyčių.
Ginčijamą Voluinę valdė Švitrigaila, o Podolę valdė lenkai.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 196
Visą tą laiką ginčijamoji Voluinė buvo valdoma Švitrigailos,\no Podolė buvo valdoma Lenkų. Švitrigaila mirdamas (1452 m.)\ntestamentu Voluinę paliko Lietuvai, tačiau lenkai ne tik neketino\natiduoti Lietuvai Podolės, bet dar ruošėsi ginklu užgrobti ir Vo-\nluinę.
Po paskutinio karo Voluinėje Jogaila išlaisvino lietuvių didikus Rumbautą ir Goštautą ir pasiuntė juos Švitrigailai į Vilnių.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 231
Tačiau šį sumanymą ir slaptus pasitarimus su Žygiman tu sugebėta išlaikyti gilioje paslaptyje. Jogaila, kad greičiau įgyvendintų savo ketinimus, netgi sugebėjo sumaniai nu raminti jau nujautusį savo nesaugumą Švitrigailą, kai pa imtus į nelaisvę paskutiniame kare Voluinėje du lietuvių didikus - Rumbautą ir Goštautą - išlaisvino ir atsiuntė jam į Vilnių13. Švitrigaila buvojo savo dvare prie Ašmenos miesto14, tu rėdamas prie savęs tiktai nedidelę sargybą, o tuo metu Žy gimantas, susijungęs su Alšėnų kunigaikščiu Simonu, Nau garduko vaivada Petrašu Montgirdaičiu, Vilniaus vaivada Goštautu ir daugeliu kitų bajorų, galingos kariuomenės 13 Tą patvirtina Slaptajame Karaliau čiaus archyve esantis Švitrigailos laiškas, rašytas iš Vilniaus didžiajam magistrui 1432 metų sausio 5 dieną.
Gotikos stiliumi perstatydinęs Vilniaus ir Naugarduko cerkves, Konstantinas Ostrogiškis gotiką nunešė iki savo tėvonijos – Ukrainos Voluinėje.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 56
Gotikos stiliumi perstatydinęs Vilniaus ir Naugarduko cerkves, Kons-\ntantinas Ostrogiškis gotiką nunešė iki savo tėvonijos – Ukrainos Voluinė-\nje. Gotikinių LDK cerkvių stilius turi analogų ir rezidencijų architektūroje \n(Myro pilis prie Nesvyžiaus), o kartu, atrodo, yra fenomenalus visos Euro-\npos kultūroje – tad labiausiai į rytus nutolusi gotika yra istorinėje Lietuvo-\nje, tai yra europinės reikšmės riba.
Vytauto laikais gotikinė pilis buvo statoma ir Voluinės Lucke.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 56
pradžios.\nJau Vytauto laikais išryškėjo Lietuvos gotikos epicentras – tai Vilnius, \nTrakai ir Kaunas, pilis imta statyti ir toli nuo etninės Lietuvos, rusėniško-\nse LDK žemėse: Juodojoje Rusioje (Gardinas, Naugardukas), Palenkėje \n(Melnikas, gal Brasta) ir net Voluinėje (Luckas). Konfesijų paribio ar net \nstačiatikių erdvėje atsirado ir gotikinių katalikų bažnyčių.
Višnioveckiai telkė Bresto vaivadijos bajoriją, pasitelkdami šalininkus, tarnus ir rekrūtus iš savo dvarų Voluinėje.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 139
A. Oginskis\n\ntelkė respublikonų pajėgas Žemaitijoje, Viš-\nnioveckiai organizavo bajoriją LDK pietuo-\nse - Bresto vaivadijoje, pasitelkę ir savo\nšalininkus, tarnus bei rekrūtus iš savo dvarų\nLenkijoje - Voluinėje. Visas respublikonų\npajėgas ketinta sujungti prie Širvintų.
Voluinė tapo šalutinių Gediminaičių šakų įsitvirtinimo erdve.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 46
Vėliau Voluinė apskritai tapo šalutinių Gedimi-\nnaičių šakų įsitvirtinimo erdve – čia tėvonijas sukūrė iš šių šakų kilę San-\nguškos (Kovelis, vėliau Slavuta), Čartoriskiai (Klevanė), Vyšnioveckiai \n(Vyšnivecis) ir kiti, tą patį darė čia valdas įgiję didikai Radvilos (Olyka) \nir Chodkevičiai (Mlynivas), pagaliau iš Voluinės, iš Ostroho buvo nepa-\nprastai reikšmingą vaidmenį suvaidinę riurikaitiškos, taigi „ukrainietiš-\nkos“ kilmės kunigaikščiai Ostrogiškiai.\nDaugybė senovės imperijų žlugo palikdamos apie save tautų kalėjimų \natminimą, o tos, kurios nežlugo, virto tautų lydymosi katilais.
Apsirūpinus artilerija Vilniuje, likusieji ginklai buvo siunčiami į Lietuvos, Rusios, Voluinės, Podolės ir Ukrainos pilis.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 294
Apsirūpinus ar\ntilerija ir svarbiausia amunicija Vilniuje, likusieji ginklai bu\nvo siuntinėjami po įvairias Lietuvos, Rusios, Voluinės,\nPodolės ir Ukrainos pilis38. Karaliui, turinčiam tokias dide\nles karinės amunicijos atsargas, nesunku buvo apginkluoti\ngausią kariuomenę, 1557 metais sutelktą Vilniuje, iš kur žy\ngiavo į Livoniją prieš didįjį kalavijuočių riterių ordino ma\ngistrą Firstembergą, nuo seno engusį karaliaus giminaitį Ry\ngos arkivyskupą.
1447 m. privilegijoje Kazimieras įsipareigojo išlaikyti Lietuvą Vytauto laikų ribose, kad Podolė su Voluine liktų Lietuvai.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 194-195
1447 m. privilegija. Kadangi tuo metu tarp Lietuvos ir Len- kijos dar tebeėjo ginčas dėl Podolės ir Voluinės, tai lietuviai į šitą privilegiją įrašė punktą, kuriuo Kazimieras pasižadėjo iš- laikyti Lietuvą tose pačiose ribose, kokias ji turėjo Vytauto lai- kais. Tai reiškė, kad Podolė su Voluine turi likti Lietuvai.
Jogaila išlaisvino paskutiniame kare Voluinėje į nelaisvę paimtus lietuvių didikus Rumbautą ir Goštautą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 231
Tačiau šį sumanymą ir slaptus pasitarimus su Žygiman tu sugebėta išlaikyti gilioje paslaptyje. Jogaila, kad greičiau įgyvendintų savo ketinimus, netgi sugebėjo sumaniai nu raminti jau nujautusį savo nesaugumą Švitrigailą, kai pa imtus į nelaisvę paskutiniame kare Voluinėje du lietuvių didikus - Rumbautą ir Goštautą - išlaisvino ir atsiuntė jam į Vilnių13. Švitrigaila buvojo savo dvare prie Ašmenos miesto14, tu rėdamas prie savęs tiktai nedidelę sargybą, o tuo metu Žy gimantas, susijungęs su Alšėnų kunigaikščiu Simonu, Nau garduko vaivada Petrašu Montgirdaičiu, Vilniaus vaivada Goštautu ir daugeliu kitų bajorų, galingos kariuomenės 13 Tą patvirtina Slaptajame Karaliau čiaus archyve esantis Švitrigailos laiškas, rašytas iš Vilniaus didžiajam magistrui 1432 metų sausio 5 dieną.
1340 m. Vytenio ir Gedimino laikų plėtros kontekste prie Lietuvos buvo prijungta Voluinė.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 36
Mindaugo laikais \nprie Lietuvos buvo prijungta Juodoji Rusia, Vytenio ir Gedimino lai-\nkais – Baltoji Rusia (Polockas – 1307 m., Vitebskas – 1320 m.) ir Volui-\nnė (1340 m.) – taigi visa dabartinė Baltarusija ir dalis Vakarų Ukrainos.
Švitrigailos privilegijos nuoraše nurodyta, kad Ostapui Kropotkovui herbas duotas kartu su Podbužo dvaru Voluinėje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 402
Rankoje turiu nuorašą Švitrigailos privilegijos, datuotos Lucke 1451 metų vasario 18 dieną, kuria jis pakartoja 1439 metų kovo 3 dienos Vytauto privilegiją, taip pat atnaujina Algirdo privilegiją (nuorašas), kuria patvirtinama riteriška kilmė ir herbas raudoname lauke: ryšulys strėlių, tris kartus kryžmai perjuostų auksine juosta, o iš abiejų pusių du pusmėnuliai, žiūrintys vienas į kitą, ant šalmo - riterio kepurė, o abipus du erelio sparnai. Herbas buvo duotas Ostapui Kropotkovui kartu su Podbužo dvam Voluinėje už nuopelnus kare su totoriais. Datuotas Vil niuje 1354 melų mgpjūčio 7 dieną.
Kuriantis valstybei, iš kaimynų lietuviams pavojingiausi buvo Voluinės kunigaikštystė ir kalavijuočių ordinas.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 63
**Karai valstybės jungimo laikotarpy.** Kuriantis valstybei, iš kaimynų lietuviams pavojingiausi buvo Voluinės kunigaikštystė ir kalavijuočių ordinas. Sunku būtų buvę vienu metu kariauti su abiem priešais.
Lietuvos valstybės teritorija po unijos buvo labai sumažėjusi, nes didžiuliai Palenkės, Voluinės, Braclavo ir Kijevo žemių plotai atiteko Lenkijai.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 279
Jų kiekvienas pavietas turėjo tokių pat, kaip ir visa valstybė: čia buvo ir stalininkų, ir taurininkų, ir ark- lininkų, ir kardininkų ir daugy- bė kitų. **Lietuvos valstybės teritorija** po unijos buvo labai sumažė- jusi, nes didžiuliai Palenkės, Vo- luinės, Braclavo ir Kijevo žemių plotai atiteko Lenkijai. Lietuviai veltui reikalavo, kad lenkai tas žemes jiems grąžintų.