Užėmęs Rusios kunigaikščių tėvonijas Voluinėje, valdovas įsakė Vilnelės ir Vilijos santakoje pastatyti mūrinę pilį.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 35-36
- • - 19 ## Puslapis 36 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS užėmęs įvairias Rusios kunigaikščių tėvonijas Voluinėje ir savo užkariavimais nusigavęs net už Kijevo, įsakė pastatyti mūrinę pilį ant kalno, tuo tikslu žmonių rankomis paaukštinto, Vilnelės bei Vilijos9 upių santakoje, ir į ten iš Trakų perkėlė savo buveinę. Jis, pirmasis iš visų Lietuvos kunigaikščių, keisdamas savo pirmtakų politiką, užmezgė ryšius su krikščioniškąja Europa, būtent Lenkija ir Rusia10.
Žygimantas Augustas prie Lenkijos prijungė Voluinės, Kijevo ir Podolės vaivadijas bei Palenkę.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 65
Tada Lietuvai buvo suduotas skaudus smūgis – karalius Žygimantas Augustas, palaikydamas Lenkiją, savo aktais prie jos prijungė beveik pusę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teritorijos (Palenkę ir Voluinės, Kijevo ir Podolės (Braclavo) vaivadijas). Prijungtų sričių bajorai turėjo prisiekti Lenkijai, o jų atstovai dalyvauti Lenkijos Seime.
1248 m. Mindaugo opozicija į pagalbą pasitelkė Livonijos ordiną ir Voluinę.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 29
Opoziciją pirmiausia sudarė artimiausi giminaičiai – brolvaikiai, pagalbon pasitelkę ir svetimuosius – Livonijos ordiną ir Voluinę. Mindaugas įveikė šią kliūtį ne tik karo žygiais, bet ir diplomatija – pasinaudojęs Livonijos vidaus prieštaravimais, patraukė į savo pusę Livonijos ordino magistrą Andrių Štirlandą.
Ginčijamoji Voluinė buvo valdoma Švitrigailos, o Podolė tuo metu buvo valdoma lenkų.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 196
Visą tą laiką ginčijamoji Voluinė buvo valdoma Švitrigailos, o Podolė buvo valdoma Lenkų. Švitrigaila mirdamas (1452 m.) testamentu Voluinę paliko Lietuvai, tačiau lenkai ne tik neketino atiduoti Lietuvai Podolės, bet dar ruošėsi ginklu užgrobti ir Voluinę.
Voluinė labiausiai integravosi į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gyvenimą, o Vytautas ją ėmė laikyti tėvonijos dalimi.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 45-46
Vytauto centralizacijos politika sutelkė plačios erdvės Rytų Europoje išteklius. Labiausiai integruota į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gyvenimą tapo Voluinė, kurią Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ėmė
Po krikšto ir karūnavimosi Mindaugas kariavo su Voluine dėl Danieliaus užgrobtų žemių.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 69
Mindaugo valstybės reikalai po krikšto ir karūnavimosi** **Karai su Voluine.** Krikštijęsis ir susitaikinęs su ordinu, Mindaugas ryžosi atgauti Voluinės kunigaikščio Danieliaus užgrobtas žemes. Dabar karui vadovavo jau nebe svetimi kunigaikščiai, bet Mindaugo sūnus Vaišvilkas.
Lietuvos kunigaikštis užėmė įvairias Rusios kunigaikščių tėvonijas Voluinėje ir savo užkariavimais nusigavo net už Kijevo.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 35-36
- • - 19 ## Puslapis 36 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS užėmęs įvairias Rusios kunigaikščių tėvonijas Voluinėje ir savo užkariavimais nusigavęs net už Kijevo, įsakė pastatyti mūrinę pilį ant kalno, tuo tikslu žmonių rankomis paaukštinto, Vilnelės bei Vilijos9 upių santakoje, ir į ten iš Trakų perkėlė savo buveinę. Jis, pirmasis iš visų Lietuvos kunigaikščių, keisdamas savo pirmtakų politiką, užmezgė ryšius su krikščioniškąja Europa, būtent Lenkija ir Rusia10.
Gedimino ar Algirdo laikais Voluinė buvo Lietuvos politinėje įtakoje.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 32
Lietuva tapo politinės sistemos centru, apie kurį telkėsi ne tik Mindaugo laikais prijungtos Juodosios Rusios ir Polocko žemės, bet ir Lietuvos politinėje įtakoje buvę Voluinė ir Haličas, Kijevas, Pskovas. Tai leido Lietuvai tapti didelių politinių kombinacijų dalyve ir vyraujančia regiono jėga – didvalstybe.
1219 m. Voluinės ir Lietuvos kunigaikščių sutartyje Mindaugas buvo paminėtas ketvirtuoju tarp penkių vyresniųjų kunigaikščių.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 27
1219 m. Voluinės ir Lietuvos kunigaikščių sutartyje (sudarytoje taip pat ir dėl plėšiamųjų žygių į Lenkiją) būsimasis Lietuvos valstybės kūrėjas Mindaugas paminėtas ketvirtuoju tarp penkių vyresniųjų kunigaikščių. Taigi matyti, kad 1219 m.
Kazimiero laikais tankiau gyventa tik tikrojoje Lietuvoje, Palenkėje, Voluinėje ir Podolės Braclavo srityje.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 202
), taip ir Kazimiero laikais tankiau buvo gyvenama tik tikrojoj Lietuvoj, Palenkėj, Voluinėj ir Podolės Braclavo srityje (visa kita Podolė priklausė Lenkijai). O rytinės Lietuvos žemės, išskyrus didesniųjų miestų apylinkes, buvo beveik negyvenamos.
Viena Radvilų šeimos šaka turėjo centrus Biržuose ir Kėdainiuose, o kita - Nesvyžiuje ir Olykoje Voluinėje.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 304
Pats apsukrusis ir įtakingasis to meto Lietuvos politikos veikėjas, Žemaičių seniūnas ir Livonijos valdytojas Jonas Jeronimas Katkevičius, ne tik patsai metė kalvinizmą, bet taip pat ir savo sūnų Joną Karolį, — būsimąjį Vilniaus vaivadą, hetmoną, genialųjį karo vadą, — atidavė auklėti jėzuitams. Radvilų šeimos buvo dvi šakos. Vienos centras buvo Biržai ir Kėdainiai, o kitos — Nesvyžius ir Olyka (Voluinėje).
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 304
Radvilų šeimos buvo dvi šakos. Vienos centras buvo Biržai ir Kėdainiai, o kitos — Nesvyžius ir Olyka (Voluinėje). Vėlesniųjų biržiečių Radvilų tėvas buvo Mikalojus Rudasis, o nesvyžiečių — Mikalojus Juodasis.
Kazimiero laikais Voluinė priklausė tankiau gyvenamoms Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos sritims.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 202
), taip ir Kazimiero laikais tankiau buvo gyvenama tik tikrojoj Lietuvoj, Palenkėj, Voluinėj ir Podolės Braclavo srityje (visa kita Podolė priklausė Lenkijai). O rytinės Lietuvos žemės, išskyrus didesniųjų miestų apylinkes, buvo beveik negyvenamos.
Voluinėje ir Podolėje įsiplieskė karas su Lietuva ir valakais.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 228
Netrukus Voluinėje bei Podolėje įsiplieskė karas su Lietuva ir valakais, o 1431 m. Didžiojoje Lenkijoje - su Kryžiuočių ordinu. Volumes gyventojai, jausdami karaliui antipatiją dėl trukdymo laisvai išpažinti savo tikėjimą ir dėl rusų apeigų cerkvių pakeitimo katalikiškomis bažnyčiomis, anaiptol nebuvo palankūs lenkams, o Švitrigailai šis žygis buvo ganėtinai sėkmingas, taigi karalius, negalėdamas nieko jam patarti, sudarė su juo ilgalaikes paliaubas.
Vytauto laikais LDK pilys statytos ir rusėniškose žemėse, tarp jų Voluinėje, Lucke.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 56
pradžios. Jau Vytauto laikais išryškėjo Lietuvos gotikos epicentras – tai Vilnius, Trakai ir Kaunas, pilis imta statyti ir toli nuo etninės Lietuvos, rusėniškose LDK žemėse: Juodojoje Rusioje (Gardinas, Naugardukas), Palenkėje (Melnikas, gal Brasta) ir net Voluinėje (Luckas). Konfesijų paribio ar net stačiatikių erdvėje atsirado ir gotikinių katalikų bažnyčių.
Ginčijamą Voluinę valdė Švitrigaila, o Podolę valdė lenkai.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 196
Visą tą laiką ginčijamoji Voluinė buvo valdoma Švitrigailos, o Podolė buvo valdoma Lenkų. Švitrigaila mirdamas (1452 m.) testamentu Voluinę paliko Lietuvai, tačiau lenkai ne tik neketino atiduoti Lietuvai Podolės, bet dar ruošėsi ginklu užgrobti ir Voluinę.
Po paskutinio karo Voluinėje Jogaila išlaisvino lietuvių didikus Rumbautą ir Goštautą ir pasiuntė juos Švitrigailai į Vilnių.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 231
Tačiau šį sumanymą ir slaptus pasitarimus su Žygimantu sugebėta išlaikyti gilioje paslaptyje. Jogaila, kad greičiau įgyvendintų savo ketinimus, netgi sugebėjo sumaniai nuraminti jau nujautusį savo nesaugumą Švitrigailą, kai paimtus į nelaisvę paskutiniame kare Voluinėje du lietuvių didikus - Rumbautą ir Goštautą - išlaisvino ir atsiuntė jam į Vilnių13. Švitrigaila buvojo savo dvare prie Ašmenos miesto14, turėdamas prie savęs tiktai nedidelę sargybą, o tuo metu Žygimantas, susijungęs su Alšėnų kunigaikščiu Simonu, Naugarduko vaivada Petrašu Montgirdaičiu, Vilniaus vaivada Goštautu ir daugeliu kitų bajorų, galingos kariuomenės 13 Tą patvirtina Slaptajame Karaliaučiaus archyve esantis Švitrigailos laiškas, rašytas iš Vilniaus didžiajam magistrui 1432 metų sausio 5 dieną.
Gotikos stiliumi perstatydinęs Vilniaus ir Naugarduko cerkves, Konstantinas Ostrogiškis gotiką nunešė iki savo tėvonijos – Ukrainos Voluinėje.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 56
Gotikos stiliumi perstatydinęs Vilniaus ir Naugarduko cerkves, Konstantinas Ostrogiškis gotiką nunešė iki savo tėvonijos – Ukrainos Voluinėje. Gotikinių LDK cerkvių stilius turi analogų ir rezidencijų architektūroje (Myro pilis prie Nesvyžiaus), o kartu, atrodo, yra fenomenalus visos Europos kultūroje – tad labiausiai į rytus nutolusi gotika yra istorinėje Lietuvoje, tai yra europinės reikšmės riba.
Vytauto laikais gotikinė pilis buvo statoma ir Voluinės Lucke.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 56
pradžios. Jau Vytauto laikais išryškėjo Lietuvos gotikos epicentras – tai Vilnius, Trakai ir Kaunas, pilis imta statyti ir toli nuo etninės Lietuvos, rusėniškose LDK žemėse: Juodojoje Rusioje (Gardinas, Naugardukas), Palenkėje (Melnikas, gal Brasta) ir net Voluinėje (Luckas). Konfesijų paribio ar net stačiatikių erdvėje atsirado ir gotikinių katalikų bažnyčių.
Višnioveckiai telkė Bresto vaivadijos bajoriją, pasitelkdami šalininkus, tarnus ir rekrūtus iš savo dvarų Voluinėje.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 139
A. Oginskis telkė respublikonų pajėgas Žemaitijoje, Višnioveckiai organizavo bajoriją LDK pietuose - Bresto vaivadijoje, pasitelkę ir savo šalininkus, tarnus bei rekrūtus iš savo dvarų Lenkijoje - Voluinėje. Visas respublikonų pajėgas ketinta sujungti prie Širvintų.
Voluinė tapo šalutinių Gediminaičių šakų įsitvirtinimo erdve.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 46
Vėliau Voluinė apskritai tapo šalutinių Gediminaičių šakų įsitvirtinimo erdve – čia tėvonijas sukūrė iš šių šakų kilę Sanguškos (Kovelis, vėliau Slavuta), Čartoriskiai (Klevanė), Vyšnioveckiai (Vyšnivecis) ir kiti, tą patį darė čia valdas įgiję didikai Radvilos (Olyka) ir Chodkevičiai (Mlynivas), pagaliau iš Voluinės, iš Ostroho buvo nepaprastai reikšmingą vaidmenį suvaidinę riurikaitiškos, taigi „ukrainietiškos“ kilmės kunigaikščiai Ostrogiškiai. Daugybė senovės imperijų žlugo palikdamos apie save tautų kalėjimų atminimą, o tos, kurios nežlugo, virto tautų lydymosi katilais.
Apsirūpinus artilerija Vilniuje, likusieji ginklai buvo siunčiami į Lietuvos, Rusios, Voluinės, Podolės ir Ukrainos pilis.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 294
Apsirūpinus artilerija ir svarbiausia amunicija Vilniuje, likusieji ginklai buvo siuntinėjami po įvairias Lietuvos, Rusios, Voluinės, Podolės ir Ukrainos pilis38. Karaliui, turinčiam tokias dideles karinės amunicijos atsargas, nesunku buvo apginkluoti gausią kariuomenę, 1557 metais sutelktą Vilniuje, iš kur žygiavo į Livoniją prieš didįjį kalavijuočių riterių ordino magistrą Firstembergą, nuo seno engusį karaliaus giminaitį Rygos arkivyskupą.
1447 m. privilegijoje Kazimieras įsipareigojo išlaikyti Lietuvą Vytauto laikų ribose, kad Podolė su Voluine liktų Lietuvai.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 194-195
1447 m. privilegija. Kadangi tuo metu tarp Lietuvos ir Lenkijos dar tebeėjo ginčas dėl Podolės ir Voluinės, tai lietuviai į šitą privilegiją įrašė punktą, kuriuo Kazimieras pasižadėjo išlaikyti Lietuvą tose pačiose ribose, kokias ji turėjo Vytauto laikais. Tai reiškė, kad Podolė su Voluine turi likti Lietuvai.
Jogaila išlaisvino paskutiniame kare Voluinėje į nelaisvę paimtus lietuvių didikus Rumbautą ir Goštautą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 231
Tačiau šį sumanymą ir slaptus pasitarimus su Žygimantu sugebėta išlaikyti gilioje paslaptyje. Jogaila, kad greičiau įgyvendintų savo ketinimus, netgi sugebėjo sumaniai nuraminti jau nujautusį savo nesaugumą Švitrigailą, kai paimtus į nelaisvę paskutiniame kare Voluinėje du lietuvių didikus - Rumbautą ir Goštautą - išlaisvino ir atsiuntė jam į Vilnių13. Švitrigaila buvojo savo dvare prie Ašmenos miesto14, turėdamas prie savęs tiktai nedidelę sargybą, o tuo metu Žygimantas, susijungęs su Alšėnų kunigaikščiu Simonu, Naugarduko vaivada Petrašu Montgirdaičiu, Vilniaus vaivada Goštautu ir daugeliu kitų bajorų, galingos kariuomenės 13 Tą patvirtina Slaptajame Karaliaučiaus archyve esantis Švitrigailos laiškas, rašytas iš Vilniaus didžiajam magistrui 1432 metų sausio 5 dieną.
1340 m. Vytenio ir Gedimino laikų plėtros kontekste prie Lietuvos buvo prijungta Voluinė.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 36
Mindaugo laikais prie Lietuvos buvo prijungta Juodoji Rusia, Vytenio ir Gedimino laikais – Baltoji Rusia (Polockas – 1307 m., Vitebskas – 1320 m.) ir Voluinė (1340 m.) – taigi visa dabartinė Baltarusija ir dalis Vakarų Ukrainos.
Švitrigailos privilegijos nuoraše nurodyta, kad Ostapui Kropotkovui herbas duotas kartu su Podbužo dvaru Voluinėje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 402
Rankoje turiu nuorašą Švitrigailos privilegijos, datuotos Lucke 1451 metų vasario 18 dieną, kuria jis pakartoja 1439 metų kovo 3 dienos Vytauto privilegiją, taip pat atnaujina Algirdo privilegiją (nuorašas), kuria patvirtinama riteriška kilmė ir herbas raudoname lauke: ryšulys strėlių, tris kartus kryžmai perjuostų auksine juosta, o iš abiejų pusių du pusmėnuliai, žiūrintys vienas į kitą, ant šalmo - riterio kepurė, o abipus du erelio sparnai. Herbas buvo duotas Ostapui Kropotkovui kartu su Podbužo dvam Voluinėje už nuopelnus kare su totoriais. Datuotas Vilniuje 1354 melų mgpjūčio 7 dieną.
Kuriantis valstybei, iš kaimynų lietuviams pavojingiausi buvo Voluinės kunigaikštystė ir kalavijuočių ordinas.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 63
**Karai valstybės jungimo laikotarpy.** Kuriantis valstybei, iš kaimynų lietuviams pavojingiausi buvo Voluinės kunigaikštystė ir kalavijuočių ordinas. Sunku būtų buvę vienu metu kariauti su abiem priešais.
Lietuvos valstybės teritorija po unijos buvo labai sumažėjusi, nes didžiuliai Palenkės, Voluinės, Braclavo ir Kijevo žemių plotai atiteko Lenkijai.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 279
Jų kiekvienas pavietas turėjo tokių pat, kaip ir visa valstybė: čia buvo ir stalininkų, ir taurininkų, ir arklininkų, ir kardininkų ir daugybė kitų. **Lietuvos valstybės teritorija** po unijos buvo labai sumažėjusi, nes didžiuliai Palenkės, Voluinės, Braclavo ir Kijevo žemių plotai atiteko Lenkijai. Lietuviai veltui reikalavo, kad lenkai tas žemes jiems grąžintų.
1227 metais jotvingių antpuoliai pasiekė Voluinės Vladimirą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 122
1227 metais savo antpuolius išplėtė net iki Voluinės Vladimiro, kur buvo suimti du jotvingių vadai: Sutras Monoduničius ir Stegutas Zebrovičius.