1294 metais magistras Meinhardas užėmė Mazovijos kunigaikščio Boleslovo pilį Viznoje ir ją iš pamatų sugriovė.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 187
Apie tai, kaip buvo sugriauta Mazovijos kunigaikščio pilis, kurią vadina Viz\n na\n\n Tais pačiais 1294 metais, užmiršęs dievo baimę, Boleslovas, Mazovijos kunigaikštis,\nieškodamas dingsties suniekinti dievą bei užkrauti krikščionims sunkią ir skaudžią naštą,\nne kartą vaišino savo pilyje Viznoje tikėjimo priešus lietuvius, leisdamas jiems plėšti\nPrūsijos bei Lenkijos žemes. Jis nesiliovė šito daręs, nors daug kartų buvo išganingai\ndėl to įspėtas. Todėl brolis Meinhardas, magistras, gerai žinodamas, kad paklydimui,\nkuriam nesipriešinama, pritariama, o tas žmogus, kuris neužkerta kelio slapto sąmokslo\nkeliamam pavojui, viešai palaiko nusikalstamą veiklą, subūrė daug karių, užėmė šią pilį\nir ją iš pamatų sugriovė.
Dėl Viznos pilies sugriovimo, pasitaikino lietuvius ir ją atstatė.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 190
dėl Viznos pilies sugriovimo, pasitaikino lietuvius ir ją atstatė. Apie tai sužinojęs,\nmagistras be galo sunerimo (jis mat būgštavo, kad gali rastis naujų pavojų jam pačiam\nbei jo žmonėms, tikėjimui bei tikintiesiems) ir įsakė visiems nuo didžiausio iki mažiausio\nsavo valdiniams rengtis karui, nes šitaip tikėjosi galėsiąs vienaip ar kitaip sutrukdyti\nstatybai.
Viznos užpuolimą Teodoras Narbutas sieja su didžiojo kunigaikščio įniršiu dėl kryžiuočių: tvirtovė netikėtai užimta, apiplėšta ir sudeginta, o žmonės išvaryti į nelaisvę.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 466
Taip susiklosčius reikalams, didysis kunigaikštis, smarkiai įpykęs ant kryžiuočių, įsakė užpulti Vizną, dar jų įkaitu turėtą tvir tovę, ir, kai m ažiausiai to tikėjosi, ji buvo užimta, apiplėšta, žmonės išvaryti nelaisvėn, o pati sudeginta.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
dėl Viznos pilies sugriovimo, pasitaikino lietuvius ir ją atstatė. Apie tai sužinojęs, magistras be galo sunerimo (jis mat būgštavo, kad gali rastis naujų pavojų jam pačiam bei jo žmonėms, tikėjimui bei tikintiesiems) ir įsakė visiems nuo didžiausio iki mažiausio savo valdiniams rengtis karui, nes šitaip tikėjosi galėsiąs vienaip ar kitaip sutrukdyti statybai. Vis dėlto anksčiau, nei jis subūrė brolių kariuomenę ir ją išdėstė įvairiose vietose, notangai, piktosios dvasios sukurstyti, dar kartą pakluso senam įsiūčiui ir iš neapykantos Jėzui Kristui vėl padarė atskalūnybės nuodėmę, o savo kariuomenės vadu išsirinko vyrą, vardu Sabinas.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Tai matydami, prūsai sugrįžo ten, iš kur buvo atėję. Tuomet kunigaikštis Da nielius nuėjo prie Viznos ir persikėlė per Narevo upę. Taip 133 ## Puslapis 131 pat iš nelaisvės išvadavo daug krikščionių ir, iškilmingai padėkojęs Dievui už pagalbą šiame kare, šlovingai grįžo į savo žemelę, sekdamas pėdomis savo tėvo, didžiojo Ro mano, kurio pagonys bijojo kaip liūto, o poloviečiai jo vardu gąsdindavo savo vaikus.