O būtent, iš besiskundžiančiųjų pusės - Mikalojus Unga rns, Pilypas Glazeris ir Motiejus Porempskis per savo tarpi ninkus ir garsusis Albertas Skvemevita per savo įgaliotinius paaiškino, kad minėtasis kaltinamasis turi gauti numatytą jų privilegijoje bausmę, pripažinti civilinę teisę ir auksaka lių cechą ir laikytis paklusnumo minėtam cechui. O kaltina masis norėjo to teismo išvengti, taip pat tvirtino esąs Vil niaus vyskupijos valdinys ir pilietis, ir reikalaudamas siekė, kad ten į teismą būtų grąžintas. Be to, kilnusis, Andrius Vo- dzinskis, šviesiojo didžiai gerbiamo pono Jurgio, Dievo ma lone šventosios Romos bažnyčios presbiterio, kardinolo Rad vilos, Vilniaus vyskupijos nuolatinio administratoriaus, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščio ir mūsų vietininko Li vonijoje, valdinys ir įgaliotinis, parodė šviesiausiojo mūsų pirmtako, šventos atminties karaliaus Vladislovo privilegi ją, atleidžiančią miesto dalį, priklausančią vyskupijos juris dikcijai, nuo bet kokio paklusnumo ir pasaulietinės civili nės teisės, ir nurodė, kad jie turi savo teisę ir magistratą.
Kartu su būsimų tautininkų, susispietusių apie „Vilties“ žurnalą, redaguojamą Anta- no Smetonos, grupuote kovojo už lietuvių kalbos teises Vilniaus vyskupijos bažnyčiose, neretai ta kova virsdavo lenkų ir lietuvių muštynėmis. Vyskupi- joje dominavo lenkų krikščionys demokratai, veikę vadovaudamiesi lenkų nacionalizmo doktrina, matę Lenkijos valstybę kuo platesnėje buvusios LLV teritorijoje, rūpinęsi lenkiškojo patriotizmo ir lenkų kalbos pozicijų stipri- nimu. Krikščionims demokratams padėjo tai, kad jie demonstravo lojalumą caro valdžiai, ir jų veiklai caro administracija didesnių kliūčių nestatė.
Šven tasis ekumeninis Tridento Sinodas nusprendė, kad norint išlaikyti Dievo garbinimą, išsaugoti ir skleisti katalikiškąjį tikėjimą, nieko vertingesnio negalima padaryti, kaip kiek vienoje krikščioniškojo pasaulio diecezijoje įkurti amžinai gyvuojančią seminariją, iš kur jaunuoliai, nuo jaunystės įgi ję dievobaimingumo, išmokyti geriausių menų, išeitų vyk dyti bažnytinių pareigų. Taigi, kai mes, Jurgis Radvila, Dievo malone Vilniaus vyskupas, Olykos ir Nesvyžiaus ku nigaikštis, pamatėme, kokią naudą teikia tiek Romos, kitų miestų mokytojos, mieste, tiek ir kitose vietose įsteigtos ir funduotos klierikų seminarijos, šioje mūsų Vilniaus diece zijoje, kurioje pastebėjome, jog yra didelis kunigų ir kitų pa tarnautojų trūkumas Viešpaties vynuogyne, nusprendėme įsteigti ir funduoti kolegiją, kurioje būtų išlaikomas ir die vobaimingai auklėjamas nustatytas lietuvių ir rusų jaunuo lių skaičius. Suprantame, kad mūsų ganytojiškoms parei goms priklauso pasirūpinti, kad iš bendrų vyskupijos stalo pajamų ir kapitulos, ir visokios rūšies vertybių, personatų, pelno, abatijų turto dalies bei visokių kitokių beneficijų, mū sų diecezijoje egzistuojančių, būtų paimta tam tikra dalis ar porcija, ir ta dalis, taip išimta, būtų prijungta prie anksčiau minėtos kolegijos ir inkorporuota.
Taigi, kai mes, Jurgis Radvila, Dievo malone Vilniaus vyskupas, Olykos ir Nesvyžiaus ku nigaikštis, pamatėme, kokią naudą teikia tiek Romos, kitų miestų mokytojos, mieste, tiek ir kitose vietose įsteigtos ir funduotos klierikų seminarijos, šioje mūsų Vilniaus diece zijoje, kurioje pastebėjome, jog yra didelis kunigų ir kitų pa tarnautojų trūkumas Viešpaties vynuogyne, nusprendėme įsteigti ir funduoti kolegiją, kurioje būtų išlaikomas ir die vobaimingai auklėjamas nustatytas lietuvių ir rusų jaunuo lių skaičius. Suprantame, kad mūsų ganytojiškoms parei goms priklauso pasirūpinti, kad iš bendrų vyskupijos stalo pajamų ir kapitulos, ir visokios rūšies vertybių, personatų, pelno, abatijų turto dalies bei visokių kitokių beneficijų, mū sų diecezijoje egzistuojančių, būtų paimta tam tikra dalis ar porcija, ir ta dalis, taip išimta, būtų prijungta prie anksčiau minėtos kolegijos ir inkorporuota. Nors, esant dabartinėms nelaimėms, nuolatiniams nuostoliams dėl karo su Maskva, mes neprivalome savęs apsunkinti naujais vargais, atsižvelg dami į savo padėtį, sunkiai galime aprūpinti lėšomis, tačiau tikėdamiesi, kad Viešpaties, kurismeapleidžia gerų darbų, ranka nesutrumpėjusi, paties Viešpaties Dievo vardu nu sprendžiame ir funduojame mūsų klierikų kolegiją ir fun- davimui bei jos aprūpinimui jai pridedame mūsų patrimo- nialinį dvarelį Vilniaus paviete, vadinamą Vozgėliškėmis*.