O būtent, iš besiskundžiančiųjų pusės - Mikalojus Ungarns, Pilypas Glazeris ir Motiejus Porempskis per savo tarpininkus ir garsusis Albertas Skvemevita per savo įgaliotinius paaiškino, kad minėtasis kaltinamasis turi gauti numatytą jų privilegijoje bausmę, pripažinti civilinę teisę ir auksakalių cechą ir laikytis paklusnumo minėtam cechui. O kaltinamasis norėjo to teismo išvengti, taip pat tvirtino esąs Vilniaus vyskupijos valdinys ir pilietis, ir reikalaudamas siekė, kad ten į teismą būtų grąžintas. Be to, kilnusis, Andrius Vodzinskis, šviesiojo didžiai gerbiamo pono Jurgio, Dievo malone šventosios Romos bažnyčios presbiterio, kardinolo Radvilos, Vilniaus vyskupijos nuolatinio administratoriaus, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščio ir mūsų vietininko Livonijoje, valdinys ir įgaliotinis, parodė šviesiausiojo mūsų pirmtako, šventos atminties karaliaus Vladislovo privilegiją, atleidžiančią miesto dalį, priklausančią vyskupijos jurisdikcijai, nuo bet kokio paklusnumo ir pasaulietinės civilinės teisės, ir nurodė, kad jie turi savo teisę ir magistratą.
Kartu su būsimų tautininkų, susispietusių apie „Vilties“ žurnalą, redaguojamą Antano Smetonos, grupuote kovojo už lietuvių kalbos teises Vilniaus vyskupijos bažnyčiose, neretai ta kova virsdavo lenkų ir lietuvių muštynėmis. Vyskupijoje dominavo lenkų krikščionys demokratai, veikę vadovaudamiesi lenkų nacionalizmo doktrina, matę Lenkijos valstybę kuo platesnėje buvusios LLV teritorijoje, rūpinęsi lenkiškojo patriotizmo ir lenkų kalbos pozicijų stiprinimu. Krikščionims demokratams padėjo tai, kad jie demonstravo lojalumą caro valdžiai, ir jų veiklai caro administracija didesnių kliūčių nestatė.
Šventasis ekumeninis Tridento Sinodas nusprendė, kad norint išlaikyti Dievo garbinimą, išsaugoti ir skleisti katalikiškąjį tikėjimą, nieko vertingesnio negalima padaryti, kaip kiekvienoje krikščioniškojo pasaulio diecezijoje įkurti amžinai gyvuojančią seminariją, iš kur jaunuoliai, nuo jaunystės įgiję dievobaimingumo, išmokyti geriausių menų, išeitų vykdyti bažnytinių pareigų. Taigi, kai mes, Jurgis Radvila, Dievo malone Vilniaus vyskupas, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikštis, pamatėme, kokią naudą teikia tiek Romos, kitų miestų mokytojos, mieste, tiek ir kitose vietose įsteigtos ir funduotos klierikų seminarijos, šioje mūsų Vilniaus diecezijoje, kurioje pastebėjome, jog yra didelis kunigų ir kitų patarnautojų trūkumas Viešpaties vynuogyne, nusprendėme įsteigti ir funduoti kolegiją, kurioje būtų išlaikomas ir dievobaimingai auklėjamas nustatytas lietuvių ir rusų jaunuolių skaičius. Suprantame, kad mūsų ganytojiškoms pareigoms priklauso pasirūpinti, kad iš bendrų vyskupijos stalo pajamų ir kapitulos, ir visokios rūšies vertybių, personatų, pelno, abatijų turto dalies bei visokių kitokių beneficijų, mūsų diecezijoje egzistuojančių, būtų paimta tam tikra dalis ar porcija, ir ta dalis, taip išimta, būtų prijungta prie anksčiau minėtos kolegijos ir inkorporuota.
Taigi, kai mes, Jurgis Radvila, Dievo malone Vilniaus vyskupas, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikštis, pamatėme, kokią naudą teikia tiek Romos, kitų miestų mokytojos, mieste, tiek ir kitose vietose įsteigtos ir funduotos klierikų seminarijos, šioje mūsų Vilniaus diecezijoje, kurioje pastebėjome, jog yra didelis kunigų ir kitų patarnautojų trūkumas Viešpaties vynuogyne, nusprendėme įsteigti ir funduoti kolegiją, kurioje būtų išlaikomas ir dievobaimingai auklėjamas nustatytas lietuvių ir rusų jaunuolių skaičius. Suprantame, kad mūsų ganytojiškoms pareigoms priklauso pasirūpinti, kad iš bendrų vyskupijos stalo pajamų ir kapitulos, ir visokios rūšies vertybių, personatų, pelno, abatijų turto dalies bei visokių kitokių beneficijų, mūsų diecezijoje egzistuojančių, būtų paimta tam tikra dalis ar porcija, ir ta dalis, taip išimta, būtų prijungta prie anksčiau minėtos kolegijos ir inkorporuota. Nors, esant dabartinėms nelaimėms, nuolatiniams nuostoliams dėl karo su Maskva, mes neprivalome savęs apsunkinti naujais vargais, atsižvelgdami į savo padėtį, sunkiai galime aprūpinti lėšomis, tačiau tikėdamiesi, kad Viešpaties, kurismeapleidžia gerų darbų, ranka nesutrumpėjusi, paties Viešpaties Dievo vardu nusprendžiame ir funduojame mūsų klierikų kolegiją ir fundavimui bei jos aprūpinimui jai pridedame mūsų patrimonialinį dvarelį Vilniaus paviete, vadinamą Vozgėliškėmis*.