Kad mus pasiekė žinia apie nesutarimus, kilusius tarp tarėjų ir visos mūsų Vilniaus miesto tarybos - iš vienos pusės, ir garbin gųjų prelatų ir kanauninkų bei visos Vilniaus katedros baž nyčios kapitulos - iš kitos pusės, dėl jurisdikcijos, kurią, kaip savo. O prelatai ir kanauninkai savo ir visos minėtos Vilniaus kapitulos vardu į tai atsakė, kad jie niekam skriaudos nepadarė, teise, nuo seno Vilniaus vyskupų suteikta ir tiek Apaštalų Sosto, tiek ir Lietuvos ku nigaikščių, mūsų pirmtakų ir mūsų pačių.
Savo ir minėto miesto vardu [tarėjai] reikalavo, kad nuo tos naujai kapitulos pasisavintos jurisdikcijos būtų laisvi ir atleisti. O prelatai ir kanauninkai savo ir visos minėtos Vilniaus kapitulos vardu į tai atsakė, kad jie niekam skriaudos nepadarė, teise, nuo seno Vilniaus vyskupų suteikta ir tiek Apaštalų Sosto, tiek ir Lietuvos kunigaikščių, mūsų pirmtakų ir mūsų pačių patvirtinta, vadovavosi, kuria nuo neatmenamų laikų iki pat šios dienos, kiek tik buvo būtina, naudojosi; ir paremdami šitokį teiginį, pateikė kitados buvusio didžiai gerbiamo Vilniaus vyskupo Motiejaus raštą, kuriuo pačiai kapitulai ir jos valdiniams buvo suteikta jurisdikcija su leidimu taikyti bažnytines cenzūras, ir taip pat kitus minėto Motiejaus įpėdinių, Vilniaus vyskupų raštus, išrūpintus tiek iš Apaštalų Sosto, tiek iš jo legatų, patvirtinančius ir minėtą jurisdikciją, ir kitas teises, ir kapitulos bei Vilniaus bažnyčios statutą, pridurdami, kad prasižengta ne tik dėl pasaulietinių dalykų, bet ir dėl plėšimo ir smurto, miesto pareigūnų ar tarnų įvykdyto Vilniaus kapitulai, jos turtui bei valdiniams. O [vaitas ir tarėjai] nesilaikydami įstatymų pasisavina iš bažnyčios valdinių sau patogią jurisdikciją, [teigdami] esą šitai nei teise, nei papročiais nėra leista, kad jiems Vilniaus kapitula skirtų bažnytines cenzūras, nes ką nors spręsti bažnyčios valdinių atžvilgiu ar juos bausti už nusikaltimus priklauso ne tarėjams ar Vilniaus miestui, o Vilniaus kapitulai ir pagal teisę, ir pagal paprotį, iki šiol tvirtai saugotą.
Šiuo raštu skelbiame visiems, kam dabar ar ateityje kokiu nors būdu derės tai žinoti. Kad mus pasiekė žinia apie nesutarimus, kilusius tarp tarėjų ir visos mūsų Vilniaus miesto tarybos - iš vienos pusės, ir garbingųjų prelatų ir kanauninkų bei visos Vilniaus katedros bažnyčios kapitulos - iš kitos pusės, dėl jurisdikcijos, kurią, kaip savo ir viso minėto miesto vardu tvirtino vaitas ir tarėjai, pati kapitula prieš Vilniaus miesto gyventojus nepagrįstai išplečia ir faktiškai juos [bausdama] negaliojančiomis bausmėmis užkerta kelią bažnyčiai bendrauti su žmonėmis. Kai anksčiau ne kieno nors kito, kaip tik didžiai gerbiamo pono Vilniaus vyskupo ar paties vikaro ir tuo metu einančio pareigas oficijolo paprastai būdavo iškviečiami, teisiami ir ekskomunikuojami, jie manė ateitį būsiant sunkią ir nepakeliamą, kadangi privalo paklusti gausybei teisėjų ir būti jų baudžiami pagal tos [kapitulos] tvarką, ypač esant grynai pasaulietiniams reikalams, iškilusiems ir vykstantiems tarp pasauliečių, kuriuos, kad būtų įvesta ir išsaugota gera tvarka šiame mieste, skirta [tvarkyti] ne privatiems žmonėms, o civilinei įstaigai.