1950 m. liepos 22 d. Daugėliškių miške ties Ariogalos ir Vilkijos rajonų riba MGB 208-ojo pulko kareiviai puolė partizanų bunkerį.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 241
Kazimieraicio * : Li Ores / Wyinlavas DAUGĖLIŠKIŲ KAUTYNES ) Leipalingis Armoniskis e OVolozynas Š 2 = AS ie o righ tinė Bastūnaio | rakelii Subatninkai J a 1950 m. liepos 22 d. ties Ariogalos ir Vilkijos raj. riba, LesDAS Atarcinkonys sie 01 „Lieniškės, 7 “Ohurotiskés čių k. rajone, Daugėliškių miške MGB 208-ojo pulko kareiviai FO im ; . „3 . P + ms auyči, y. sinitie) —"BALTAR JOS S puolė partizanų bunkerį. Žuvo 5 partizanai, (tarp jų LLKS “ : | 2 OVija s prezidiumo sekretorius) ir 4 Maironio rinktinés partizanai.
Kairiajame Nemuno krante tarp Kauno ir Vilkijos buvo Zapyškis, prie kurio tekėjo upelis, kadaise vadintas Upinės, vėliau Išganytojo vardu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 144
Man pasisekė toks tyrimas. Kairiajame Nemuno krante, tarp Kauno ir Vilkijos, yra mažas Zapyškio miestelis; privažiuojant prie jo iš Kauno, per kelią teka mažas upelis, kadaise vadintas Upinės upeliu, dabar - Išganytojo. Vasarą per kiekvieną šventę, ypač per šv.
Narbutas rašė, kad Vilkijos seniūnui Zabielai uždraudus Upinės apeigas, ant Upinės kaupo buvo pastatyta koplyčia.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 144
Senė, vadinama Upine, tomis apeigomis pašventindavo upelį, ir jis visiems metams įgydavo gydomosios galios. Kai Vilkijos seniūnas Zabiela uždraudė tuos kerus, ant Upinės kaupo buvo pastatyta koplyčia. 1785 metais, šv.
Narbutas Vilkiją aiškino kaip vėlesnį didelio krašto vardą ir siejo jį su herulų įsikūrimu tarp saksų ir slavų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 327
Sis didelis kraštas kiek vėliau buvo vadinamas Vilkija; lietuvių kalba reiškia didelį. Vyskupas Enodijus liudija, jog herulai įsikūrė tarp saksų ir slavų amžiaus pabaigoje1. Jordanas mini, jog herulams atiteko germanų genčių paliktos ir slavų dar neužimtos žemės2.
Narbutas Vilkiją laikė herulų kraštu, Didžiąja Herulija, iš kurios apie 580 metus slavai esą išstūmė ankstesnius gyventojus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 328
Veltui kai kurie istorijos tyrinėtojai šį pavadinimą kildina iš slavų žodžio Wilk, nes lotynų kronikose randamas šio krašto gyventojų pavadinimas Vilei. Iš tikrųjų nebuvo jokios vilkų genties, bet buvo herulų Vilkijos kraštas, Didžioji Herulija, dėl ko ir tenykščiai slavai, įsikūrę po herulų ir maždaug apie 580 metus išstūmę iš jos ankstesnius gyventojus, buvo vadinami vilkijais arba vilkais1. Be to, pačioje Lietuvoje yra panašiai vadinamų valsčių ir netgi ne vienoje vietoje; lietuvių geografijoje žinomi Vilkija, Vilkai, Vilkiškės.
Sis didelis kraštas kiek vėliau buvo vadinamas Vilkija; lietuvių kalba reiškia didelį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 327
Sis didelis kraštas kiek vėliau buvo vadinamas Vilkija; lietuvių kalba reiškia didelį. Vyskupas Enodijus liudija, jog herulai įsikūrė tarp saksų ir slavų amžiaus pabaigoje1. Jordanas mini, jog herulams atiteko germanų genčių paliktos ir slavų dar neužimtos žemės2.
Kitais metais vyskupas Motiejus Valančius vizitavo Vilkijos ir Karmėlavos parapijas.
Vyskupo Motiejaus Valančiaus pastoracinė veikla
PDF 56
Todėl vysk. M. Valančius tais metais aplankė tik Kauną, Nemakščius, Raseinius, Girkalnį ir Čekiškę 6 7. Kitais metais vizitavo tik Vilkijos ir Karmėlavos parapijas 1.
Vilkija buvo gyvenvietė dešiniajame Neries ir dešiniajame Nemuno krante.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 251
Dešiniajame Neries, taip pat ir dešiniajame Nemuno krante buvo Vilkijos, Wilkija, gyvenvietė.