1950 m. liepos 22 d. Daugėliškių miške ties Ariogalos ir Vilkijos rajonų riba MGB 208-ojo pulko kareiviai puolė partizanų bunkerį.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 241
Kazimieraicio * : Li Ores / Wyinlavas DAUGĖLIŠKIŲ KAUTYNES ) Leipalingis Armoniskis e OVolozynas Š 2 = AS ie o righ tinė Bastūnaio | rakelii Subatninkai J a 1950 m. liepos 22 d. ties Ariogalos ir Vilkijos raj. riba, Les- DAS Atarcinkonys sie 01 „Lieniškės, 7 “Ohurotiskés čių k. rajone, Daugėliškių miške MGB 208-ojo pulko kareiviai FO im ; . „3 . P + ms auyči, y. sinitie) —"BALTAR JOS S puolė partizanų bunkerį. Žuvo 5 partizanai, (tarp jų LLKS “ : | 2 OVija s prezidiumo sekretorius) ir 4 Maironio rinktinés partizanai.
Kairiajame Nemuno krante tarp Kauno ir Vilkijos buvo Zapyškis, prie kurio tekėjo upelis, kadaise vadintas Upinės, vėliau Išganytojo vardu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 144
Man pasisekė toks tyrimas. Kairiajame Nemuno krante,\ntarp Kauno ir Vilkijos, yra mažas Zapyškio miestelis; priva\nžiuojant prie jo iš Kauno, per kelią teka mažas upelis, kadaise\nvadintas Upinės upeliu, dabar - Išganytojo. Vasarą per kiek\nvieną šventę, ypač per šv.
Narbutas rašė, kad Vilkijos seniūnui Zabielai uždraudus Upinės apeigas, ant Upinės kaupo buvo pastatyta koplyčia.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 144
Senė, vadinama Upine, tomis apei gomis pašventindavo upelį, ir jis visiems metams įgydavo gy domosios galios. Kai Vilkijos seniūnas Zabiela uždraudė tuos kerus, ant Upinės kaupo buvo pastatyta koplyčia. 1785 metais, šv.
Narbutas Vilkiją aiškino kaip vėlesnį didelio krašto vardą ir siejo jį su herulų įsikūrimu tarp saksų ir slavų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 327
Sis didelis kraštas kiek vėliau buvo vadinamas Vilkija; \nlietuvių kalba reiškia didelį. Vyskupas Enodijus liudija, \njog herulai įsikūrė tarp saksų ir slavų amžiaus pabaigo\nje1. Jordanas mini, jog herulams atiteko germanų genčių \npaliktos ir slavų dar neužimtos žemės2.
Narbutas Vilkiją laikė herulų kraštu, Didžiąja Herulija, iš kurios apie 580 metus slavai esą išstūmė ankstesnius gyventojus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 328
Veltui kai kurie istorijos tyrinėtojai šį pavadini\nmą kildina iš slavų žodžio Wilk, nes lotynų kronikose\nrandamas šio krašto gyventojų pavadinimas Vilei. Iš tik\nrųjų nebuvo jokios vilkų genties, bet buvo herulų Vilkijos\nkraštas, Didžioji Herulija, dėl ko ir tenykščiai slavai,\nįsikūrę po herulų ir maždaug apie 580 metus išstūmę iš\njos ankstesnius gyventojus, buvo vadinami vilkijais arba\nvilkais1. Be to, pačioje Lietuvoje yra panašiai vadinamų\nvalsčių ir netgi ne vienoje vietoje; lietuvių geografijoje\nžinomi Vilkija, Vilkai, Vilkiškės.
Sis didelis kraštas kiek vėliau buvo vadinamas Vilkija; lietuvių kalba reiškia didelį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 327
Sis didelis kraštas kiek vėliau buvo vadinamas Vilkija; \nlietuvių kalba reiškia didelį. Vyskupas Enodijus liudija, \njog herulai įsikūrė tarp saksų ir slavų amžiaus pabaigo\nje1. Jordanas mini, jog herulams atiteko germanų genčių \npaliktos ir slavų dar neužimtos žemės2.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Senė, vadinama Upine, tomis apei gomis pašventindavo upelį, ir jis visiems metams įgydavo gy domosios galios. Kai Vilkijos seniūnas Zabiela uždraudė tuos kerus, ant Upinės kaupo buvo pastatyta koplyčia. 1785 metais, šv. Jono išvakarėse, krikščionių kunigas pašventino upelį, ku ris dėl to iki šiol neprarado gydomojo poveikio.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Sis didelis kraštas kiek vėliau buvo vadinamas Vilkija; lietuvių kalba reiškia didelį. Vyskupas Enodijus liudija, jog herulai įsikūrė tarp saksų ir slavų amžiaus pabaigo je1. Jordanas mini, jog herulams atiteko germanų genčių paliktos ir slavų dar neužimtos žemės2.
Susietas teiginys: t-006
Susieti teiginiai: t-006
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Veltui kai kurie istorijos tyrinėtojai šį pavadini mą kildina iš slavų žodžio Wilk, nes lotynų kronikose randamas šio krašto gyventojų pavadinimas Vilei. Iš tik rųjų nebuvo jokios vilkų genties, bet buvo herulų Vilkijos kraštas, Didžioji Herulija, dėl ko ir tenykščiai slavai, įsikūrę po herulų ir maždaug apie 580 metus išstūmę iš jos ankstesnius gyventojus, buvo vadinami vilkijais arba vilkais1. Be to, pačioje Lietuvoje yra panašiai vadinamų valsčių ir netgi ne vienoje vietoje; lietuvių geografijoje žinomi Vilkija, Vilkai, Vilkiškės.