Vilniaus universitetas laikomas vienu seniausių Vidurio Europos universitetų.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 81
Vilniaus universitetas – vienas iš seniausių universitetų Vidurio Eu-\nropoje – už jį senesni tik Prahos, Krokuvos, Pečo, Budos ir Karaliaučiaus\nuniversitetai.
Paulavos reiškinys neturėjo precedento Vidurio Europoje ir buvo viena radikaliausių antrosios XVIII a. pusės valstiečių reformų Lenkijos ir Lietuvos Valstybėje.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 89
Reiškinys neturėjo precedento Vidurio Europoje, tai buvo\nviena iš radikaliausių antrosios XVIII a. pusės valstiečių reformų Lenkijos\nir Lietuvos Valstybėje.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 89
Reiškinys neturėjo precedento Vidurio Europoje, tai buvo \nviena iš radikaliausių antrosios XVIII a. pusės valstiečių reformų Lenkijos \nir Lietuvos Valstybėje.\nKlasicizmas Europoje buvo laikomas madas diktuojančios Prancūzi-\njos stiliumi.
Civilizacijos požiūriu Lietuva priskiriama Vakarų civilizacijos pakraščiams, vadinamiems Vidurio Europa.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 12-13
Lietuva juk ne kartą buvo okupuota ir prisijungta Rytų kaimynės. Tačiau civilizacijos požiūriu Lietuva priklauso Vakarų civilizacijos pa- kraščiams – Vidurio Europai. Lietuvoje, kaip ir Vidurio Europos šalyse (Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje), skirtingai nei Rytų Europoje, nuo Vidu- ramžių kūrėsi individualus valstiečių ūkis, o ne bendruomenė, formavo- si bajorų pilietinė visuomenė, o ne rytietiškas centralizmas ar despotija, Įvadas • L I E T U VA – V I D U R I O E U R O P O S D A L I S 13 vyravo vakarietiška kultūrinė orientacija ir katalikybė, o ne stačiatikybė, nors buvo surastas integracijos modelis, pagimdęs lokalinės bažnytinės unijos idėją, o tai leidžia kalbėti apie Lietuvą kaip jungtį tarp lotyniško- sios Vidurio ir bizantinės Rytų Europos.
Katalikiškoji Vidurio Europa šliejosi prie katalikybę išpažinusios pietinės Vakarų Europos.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 67
Ši, silpnesnių miestų ir silpnesnio raštingumo poreikio\n(palyginti su protestantizmu) katalikiškoji Vidurio Europa šliejosi prie\nkatalikybę išpažinusios pietinės Vakarų Europos (Italija, Ispanija, Portu-\ngalija).
Civilizacijos požiūriu Lietuva priklauso Vakarų civilizacijos pakraščiams – Vidurio Europai.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 12-13
Lietuva juk ne kartą buvo okupuota ir prisijungta Rytų kaimynės. Tačiau civilizacijos požiūriu Lietuva priklauso Vakarų civilizacijos pa- kraščiams – Vidurio Europai. Lietuvoje, kaip ir Vidurio Europos šalyse (Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje), skirtingai nei Rytų Europoje, nuo Vidu- ramžių kūrėsi individualus valstiečių ūkis, o ne bendruomenė, formavo- si bajorų pilietinė visuomenė, o ne rytietiškas centralizmas ar despotija, Įvadas • L I E T U VA – V I D U R I O E U R O P O S D A L I S 13 vyravo vakarietiška kultūrinė orientacija ir katalikybė, o ne stačiatikybė, nors buvo surastas integracijos modelis, pagimdęs lokalinės bažnytinės unijos idėją, o tai leidžia kalbėti apie Lietuvą kaip jungtį tarp lotyniško- sios Vidurio ir bizantinės Rytų Europos.
Teodoras Narbutas Vidurio Europos tautų barbariškumą ir nesvetingumą minėjo kaip kliūtį senovei pažinti Šiaurę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 29
Ant\nra vertus, ryšiai su labiau išvystytomis tautomis senovė\nje buvo be galo painūs, padriki ir tolydžio atnaujinami.\nViduržemio jūros pirklių, kurie bemaž vieni pasiekdavo\ntolimas jūras, be to, turėjo ryšį su Atlanto vandenynu ir\nvisados iš anksto puoselėjo viltis rasti lobių nežinomuose\nkraštuose, kerštas sudarė nesuskaičiuojamas kliūtis Šiau\nrei pažinti dar labiau negu Vidurio Europos tautų bar\nbariškumas ir nesyetingumas. Bet kai anarchija pakirto\nRomos valstybės imperatorių galybės kolosą, kai barbarų\nantplūdis pražudė civilizuotus kraštus, pavertė apsišvie\ntusių romėnų palikimą dykra ir kapinynais, šiaurinėms\ntautoms susiklostė naujos aplinkybės, ir į Europą atėjo\npusiausvyros metas.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
nepajudinama tarp apsišvietusio pasaulio griuvėsių, kei čiantis tokiai daugybei kartų, įžiebė naujų amžių filoso fijos deglą, kuriam buvo lemta savo šviesa išsklaidyti su temas, užklojusias istorijos akiratį. Nevalia kaltinti tikė jimo sargų ir mokytojų dėl pažangos istorijos pažinimo stokos: juk dvasininkai paliko mums daugiausia kronikų*. Iš kito atstumo žvelgdami į dalykus, matome, kad būta laikų, ypač lietuvių žemėje, kai tikėjimo ir švietimo deg las jos gyventojams atrodė tarsi ir žmonių, ir senovės, ir viso, kas gera, naikinimo perkūnas. Ginkluoti krikštyto jai, turėdami laukines širdis ir atlikdami baisius darbus, užkariaudami tautas, buvo taip pamiršę žmogų, kad kaip ir žiauriausi barbarai, atimdavo gyvybę ir jam už gyvybę brangesnius tautinius paminklus, laisvę ir namų taiką.