Lietuvos istorijos žinių lobynas
vieta
26 teiginiai23 įrašai4 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 26 teiginiai ir visi 23 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–27 iš 27 rodomų įrašų
Balińskis manė, kad Castrum Gedemini veikiau buvo Veliuonoje, o ne Vilniuje.
PDF 64
Tai\ngi atrodo, kad ta Hartknocho prielaida, esą Vilnius turėjęs\nbūti ta vadinama Castrum Gedemini, yra visiškai atmestina.\nMes net veikiau Veliuonoje negu Vilniuje tą Gedimino pilį\nmanytume buvus.\ng\nPost haec XI Kalendas Junii Fr.
Senoji Veliuonos piliavietė apėmė du kalnus prie Nemuno, sujungtus tiltu per gilią griovą.
PDF 117
Vėliau karalienė Bona ir Vladislovas IV taip gausiai pažėrė jai turtų, kad ta klebonija tapo išties reikšmingiausia Žemaitijoje. Senoji pi liavietė rėpė du kalnus ties Nemunu, sujungtus tiltu, nu tiestu per gana gilią griovą, tarp kurios polių buvo net kalė jimas atitvertas, kai Veliuona kurį laiką buvo Žemaitijos pavieto centras. Ant vieno iš tų kalnų dabar stovi bažnyčia, ° už jos - aukštutinis miestas; ant kito - dvaro parkas ir so das.
PDF 117
Senoji pi liavietė rėpė du kalnus ties Nemunu, sujungtus tiltu, nu tiestu per gana gilią griovą, tarp kurios polių buvo net kalė jimas atitvertas, kai Veliuona kurį laiką buvo Žemaitijos pavieto centras. Ant vieno iš tų kalnų dabar stovi bažnyčia, ° už jos - aukštutinis miestas; ant kito - dvaro parkas ir so das. Visas kalnas parko dalyje nusėtas nuolaužomis, bet ki- lp pėdsakų, kad čia stovėta pilies, nėra, nors ji buvo mūrinė.
Gediminas žuvo 1337 m. mūšyje su kryžiuočiais prie Bajerburgo pilies, per mylią nuo Veliuonos.
PDF 41
O vis dėlto Vilniuje, galingos valstybės sostinėje, \nGedimino uolaus rūpesčio dėka iš mažareikšmės gyvenvie\ntės iškilusioje, tėvynainių ir nausėdžių gyvenamoje, krikš\nčionybei ir prekybai klestint, kaip ir visame krašte, buvo pri\ngiję feodalinio valdymo principai.\nPo Gedimino, nužudyto 1337 metais prie Bajerburgo pi\nlies, per mylią nuo Veliuonos15, mūšyje su kryžiuočiais, Jau\nnutis, vyriausias jo sūnus, paveldėjo ne tik sostą kartu su \nvaldovo, arba Lietuvos didžiojo kunigaikščio, pareigomis,\n13\nRygos miestas buvo įkurtas 1200 \nmetais, ant kalno, vadinto Righe, \nDvinos pakrantėje, vyskupo Alber\nto fon Apeldemo, pasiųsto skleisti \nkrikščioniškąjį tikėjimą Livonijoje, \nbet ten dar prieš aštuonerius metus \nBremeno pirkliai jau buvo pastaty\ndinę keletą namų.
M. Michelbertas pateikė duomenų iš Rudaičių ir Veliuonos kapinynų.
PDF 84
Iš Rudaičių ir Veliuonos\nkapinynų duomenų pateikė M. Michelbertas (AkMD, t. 15,\n1963, 55-70 p. ; t. 24, 1967, 47-58 p.), taip pat rašė apie Romos\nmonetų radinius Lietuvoje I-V a.
Vytautas pasistatė tvirtą Veliuonos pilį, kai kryžiuočiai teigė, kad dešinysis Nemuno krantas nuo seno priklausė jiems.
PDF 352
Tuo pat metu, kai kryžiuočiai įrodinėjo, kad\ndešinysis Nemuno krantas nuo seno tik jiems priklausęs, Vytautas\npasistatė tvirtą Veliuonos pilį, o Dubysos žiotyse (Seredžiuje)\natstatė Peštvę, nuo XIX amž. žinomą « Palemono kalno » vardu^2.\nOrdinas buvo gąsdinamas girdais, kad kunigaikštis « tas pilis pasta\ntęs prieš vokiečius ».
Ilgai buvo klaidingai aiškinta, kad Gediminas 1338 m. žuvo per Veliuonos apgulimą, pašautas kryžiuočių.
PDF 251
Gedimino mirties aplinkybės nėra žinomos. Yra tikra tiek,\njog ilgai buvo klaidingai aiškinta, kad Gediminas esąs žuvęs per\nVeliuonos apgulimą 1338 m., į pečius kryžiuočių pašautas.
Veliuona tikriausiai XIII a. buvo pastatyta kaip pilis Žemaitijos sienoms saugoti nuo kryžiuočių puldinėjimų.
PDF 116-117
100 ## Puslapis 117 III APIE VELIUONĄ IR KRYŽIUOČIŲ PILIS PALEI NEMUNĄ Veliuona, seniau pilis, pastatyta tikriausiai XIII amžiuje, kad Žemaitijos sienos būtų įtvirtinimais apsaugotos nuo kry žiuočių puldinėjimų, įsimintina dėl nuolatinių Gedimino ko vų su Ordinu šioje vietovėje, nusidriekusi ties Nemunu, už 7 mylių nuo Kauno, per pusę mylios nuo Jurbarko ir per pusantros mylios nutolusi nuo dabartinės Prūsijos sienos. Šiandieninė Veliuona - tai miestelis, kuriame, kartu su kai mu prie jo, yra apie 160 namų ir dvaras. Pats miestelis dali jamas į aukštutinį ir žemutinį: pirmajame stovi aukšta goti kinė mūro bažnyčia, kurios mažesnioji pusė, tai yra Sanctuarium [šventovė], regis, turėtų būti senesnių metų ir, pasak vieti nio padavimo, gali siekti net pagonybės laikus.
1418 m. Veliuonos derybose nepavyko nustatyti Žemaitijos sienų.
PDF 267
Tai buvo po nenusisekusių Veliuonos (1418) derybų nu\nstatyti Žemaitijos sienas. Šiose derybose dalyvavo ir Hanzos\nmiestų atstovai (Liubeko ir Stralsundo), kaipo suinteresuoti\nVytauto ir Ordino nesantaika, trukdžiusia Hanzai susisiekti su\nLietuva Vokiečių Ordino žemėmis.
Rugpjūtį prie Nemuno veikę kryžiuočiai, Ordinui sulaukus naujos pagalbos, sunaikino svarbią lietuvių Veliuonos pilį.
PDF 39
Vėliau tą patį vykdė šioje teritorijoje ryčiau Dubysos, niokodamas Gaižuvą, Ariogalą, Paštuvą. Atvykus naujai pagalbai Ordinui, „daug vokiečių, anglų“, kryžiuočiai vėl veikė prie Nemuno, rugpjūtį magistrui pavyko sunaikinti svarbią lietuvių Veliuonos pilį. Tais pačiais metais Švedijos karalius, palaikomas popiežiaus, pradėjo puo- limą prieš Naugardo valdas, kurios buvo svarbios Lietuvai blokuojant Livoniją iš rytų.
Vytautas pareiškė niekada neišsižadėsiąs savo tėviškės Veliuonos.
PDF 149
O Torno taika že maičių kraštas atiduotas Vytautui ir Jogailai tik iki jų gyvos galvos, todėl ten jokie sutvirtinimai neturi būti daroma. Bet Vytautas mąstė apie visišką Žemaitijos krašto priskyrimą Lie tuvai, nepaisant jokių terminų, ir todėl nebesutiko su reikalavi mais, aprėkiančiais jo valdžią. Jis griežtai pareiškė, ne tiktai niekada neišsižadėsiąs savo tėviškės, Veliuonos, bet galįs siek ti ir Prūsijos, nes ir tas kraštas seniau priklausė jo protėviams.
Vytautas pranešė Kęstučiui, kad Bajerburgo pilyje netoli Veliuonos yra susimetę kryžiuočiai.
PDF 31
Kada Vytautas, išvykęs į Panemunę žvalgybų, pra\nnešė savo tėvui, kad Bajerburgo pilyje, netoli Veliuonos, yra\nsusimetę kryžiuočiai, o Jogaila, sužinojęs apie tai iš Kęstučio, vis\ndėlto atsiuntė savo brolį Kaributą pagalbon.
Gediminas, pasak citatos, buvo nužudytas 1337 m. prie Bajerburgo pilies, per mylią nuo Veliuonos.
PDF 41
O vis dėlto Vilniuje, galingos valstybės sostinėje, \nGedimino uolaus rūpesčio dėka iš mažareikšmės gyvenvie\ntės iškilusioje, tėvynainių ir nausėdžių gyvenamoje, krikš\nčionybei ir prekybai klestint, kaip ir visame krašte, buvo pri\ngiję feodalinio valdymo principai.\nPo Gedimino, nužudyto 1337 metais prie Bajerburgo pi\nlies, per mylią nuo Veliuonos15, mūšyje su kryžiuočiais, Jau\nnutis, vyriausias jo sūnus, paveldėjo ne tik sostą kartu su \nvaldovo, arba Lietuvos didžiojo kunigaikščio, pareigomis,\n13\nRygos miestas buvo įkurtas 1200 \nmetais, ant kalno, vadinto Righe, \nDvinos pakrantėje, vyskupo Alber\nto fon Apeldemo, pasiųsto skleisti \nkrikščioniškąjį tikėjimą Livonijoje, \nbet ten dar prieš aštuonerius metus \nBremeno pirkliai jau buvo pastaty\ndinę keletą namų.
Grįždami kryžiuočiai sudegino Peštvę ir Veliuoną, kurios ilgai rodė tvirtą atsparumą.
PDF 258
Grįždami jie sudegino dar dvi svarbias lietuvių pilis — Peštvę ir Veliuoną, kurios ilgai buvo rodžiusios tvirtą atsparumą. Tuo būdu Nemuno krantuose iki Kauno nebeliko jokio lietuvių gynimosi punkto. Apie Peštvės įgulą yra užrašyta, jog ji, apgulusiems kryžiuočiams pasižadėjusi krikštytis, po derybų nakčia išbėgiojusi. Veliuona tepasidavė po 10 dienų apgulimo, o pilies gynėjai su vadu Goštautu (Gastot) pakeliui į vyr. magistro stovyklą buvo išžudyti^16.
Vytautas pasistatė tvirtą Veliuonos pilį, kai kryžiuočiai teigė, kad dešinysis Nemuno krantas nuo seno priklausęs jiems.
PDF 352
Tuo pat metu, kai kryžiuočiai įrodinėjo, kad\ndešinysis Nemuno krantas nuo seno tik jiems priklausęs, Vytautas\npasistatė tvirtą Veliuonos pilį, o Dubysos žiotyse (Seredžiuje)\natstatė Peštvę, nuo XIX amž. žinomą « Palemono kalno » vardu^2.\nOrdinas buvo gąsdinamas girdais, kad kunigaikštis « tas pilis pasta\ntęs prieš vokiečius ».
Vytautas pareiškė niekada neišsižadėsiąs savo tėviškės Veliuonos ir galįs siekti Prūsijos.
PDF 149
Bet Vytautas mąstė apie visišką Žemaitijos krašto priskyrimą Lie tuvai, nepaisant jokių terminų, ir todėl nebesutiko su reikalavi mais, aprėkiančiais jo valdžią. Jis griežtai pareiškė, ne tiktai niekada neišsižadėsiąs savo tėviškės, Veliuonos, bet galįs siek ti ir Prūsijos, nes ir tas kraštas seniau priklausė jo protėviams. Ordino gi pasiuntiniui, kuris dar kaltino Vytautą, kad jis nebeiš duoda Torne žadėto rašto apie Žemaitijos grąžinimą po savo ir Jogailos mirties, dabar jis tokį raštą kartu su Jogaila parašė, bet labai neformalų.
Vytautas pranešė Kęstučiui, kad Bajerburgo pilyje netoli Veliuonos susitelkė kryžiuočiai.
PDF 31
Kada Vytautas, išvykęs į Panemunę žvalgybų, pra\nnešė savo tėvui, kad Bajerburgo pilyje, netoli Veliuonos, yra\nsusimetę kryžiuočiai, o Jogaila, sužinojęs apie tai iš Kęstučio, vis\ndėlto atsiuntė savo brolį Kaributą pagalbon.
1360 m. maršalo vadovaujama Ordino kariuomenė su talkininkais iš Vokietijos puolė Veliuonos pilį ir padarė jai daug žalos.
PDF 40
1360 m. kryžiuočiai toliau tvirtinosi pačiame Ne- muno žemupyje, statė naują pilį Skalvos žemėje (netoli Tilžės), o kitą prie Nemuno žiočių — Ventės rage (Vindenburgą). Tais metais maršalo vadovaujama Ordino ka- riuomenė, su talkininkais iš Vokietijos atplaukusi laivais, puolė Veliuonos pilį, padarė jai daug žalos. Rudenį Veliuona vėl pulta.
Ilgai buvo klaidingai aiškinta, kad Gediminas žuvo per Veliuonos apgulimą 1338 m.
PDF 251
Yra tikra tiek,\njog ilgai buvo klaidingai aiškinta, kad Gediminas esąs žuvęs per\nVeliuonos apgulimą 1338 m., į pečius kryžiuočių pašautas. Jis tada\nžiemop (XI.
Prie Veliuonos Veliuonėlė įteka į Nemuną ir iš šiaurės skalauja Pilies bei Gedimino kalno šlaitus.
PDF 118
Mažas upeliu kas, Veliuonėlė, įteka į Nemuną, iš šiaurės skalaudama Pi lies ir Gedimino kalno šlaitus. Tokie kalnų pavadinimai, pirmtakų duoti, iki šiol išlikę, iš senovės laikų perimta tra dicija; ir tas pilkapis, kaip žinia, kapavietė, tad labai tikėti na, jog tai yra netoli nuo Veliuonos, prie Bajerburgo pilies, žuvusio Gedimino kapas. Dabar Veliuona priklauso dvari ninkui Mykolui Zaleskiui.
M. Michelbertas pateikė Rudaičių ir Veliuonos kapinynų duomenų archeologiniuose leidiniuose.
PDF 84
Iš Rudaičių ir Veliuonos\nkapinynų duomenų pateikė M. Michelbertas (AkMD, t. 15,\n1963, 55-70 p. ; t. 24, 1967, 47-58 p.), taip pat rašė apie Romos\nmonetų radinius Lietuvoje I-V a.
Po 1418 m. susitikimo karalius kurį laiką pasiliko Veliuonoje, nes netoliese buvo medžioklei ir poilsiui tinkamų vietų.
PDF 394
Kadangi kryžiuočiai atmetė vieną po kitos visas 1418 m e ta i siūlomas taikos sąlygas, pasi- S u sitik im a s d ė l tai- pūtėliškai reikalaudami visos k o s a tn eša k a rą Žemaitijos, susitikimas neat nešė jokios naudos, ir netru kus kryžiuočiai iš pasalų pradėjo atvirą karą. Pasibai gus susitikimui, karalius kurį laiką pasiliko Veliuono je, norėdamas pailsėti, nes netoliese buvo vietų, tinka mų medžioklei ir poilsiui. Medžiodamas jis pats kartą vos nepakliuvo į kryžiuočių K araliu s išv e n g ia rankas, tik narsi jo palyda k ry ž iu o č ių pasalų vargais negalais išgelbėjo valdovą nuo pasalų, kurias surengė Rastenburgo komtūras vienoje tam reikalui tinkamoje vietoje.
III APIE VELIUONĄ IR KRYŽIUOČIŲ PILIS PALEI NEMUNĄ Veliuona, seniau pilis, pastatyta tikriausiai XIII amžiuje, kad Žemaitijos sienos būtų įtvirtinimais apsaugotos nuo kry žiuočių puldinėjimų, įsimintina dėl nuolatinių Gedimino ko vų su Ordinu šioje vietovėje.
PDF 116-117
100 ## Puslapis 117 III APIE VELIUONĄ IR KRYŽIUOČIŲ PILIS PALEI NEMUNĄ Veliuona, seniau pilis, pastatyta tikriausiai XIII amžiuje, kad Žemaitijos sienos būtų įtvirtinimais apsaugotos nuo kry žiuočių puldinėjimų, įsimintina dėl nuolatinių Gedimino ko vų su Ordinu šioje vietovėje, nusidriekusi ties Nemunu, už 7 mylių nuo Kauno, per pusę mylios nuo Jurbarko ir per pusantros mylios nutolusi nuo dabartinės Prūsijos sienos. Šiandieninė Veliuona - tai miestelis, kuriame, kartu su kai mu prie jo, yra apie 160 namų ir dvaras. Pats miestelis dali jamas į aukštutinį ir žemutinį: pirmajame stovi aukšta goti kinė mūro bažnyčia, kurios mažesnioji pusė, tai yra Sanctuarium [šventovė], regis, turėtų būti senesnių metų ir, pasak vieti nio padavimo, gali siekti net pagonybės laikus.
Vis dėlto 1364 metais kryžiuočiai sudegino Veliuoną ir sugriovė pilį.
PDF 131
Vis dėlto 1364 metais kryžiuočiai sudegino\nVeliuoną ir sugriovė pilį. Po to kunigaikštis Kęstutis pasisten\ngė pilį iš naujo atstatyti ir sustiprinti. Atnaujino ir šventyklą,\nkuri gyvavo iki 1406 metų, kada kryžiuočiai antrą kartą paė\nmė pilį ir perstatė į krikščionių bažnyčią.
Štai 1561 m. Austrijos erchercogo Ferdinando tarnas Adomas Timas Kauno vaitui Motiejui Heinui apskundė dėl vagystės Andrisą Rodtą, matyt, vokietį, kuris Veliuonoje prisijungė prie jo, kad išmoktų lietuvių kalbos.
PDF 348
Be to, akivaizdus yra kitataučių poreikis išmokti lietuvių kalbos - Kauno, jei nekalbė sime apie plačias jo apylinkes, viešajame gyvenime ji buvo labiausiai paplitusi. Štai 1561 m. Austrijos erchercogo Ferdinando tarnas Adomas Timas Kauno vaitui Motiejui Heinui apskundė dėl vagystės Andrisą Rodtą, matyt, vokietį, kuris Veliuo- noje prisijungė prie jo, kad išmoktų lietuvių kalbos.
Priešais Veliuoną, ant Nemuno kranto, buvo įrengta stovykla, o pavieniai daliniai pasklido po apylinkes iki Vaikių valsčiaus.
PDF 124-125
Priešais Veliuoną, ant Nemuno kranto, įsirengė 126 stovyklą, pavieniai daliniai pasklido po įvairias apylinkes, netgi į Vaikių valsčių
Teodoro Narbuto pasakojime Veliuonai vadovavo Lietuvos maršalka Goštautas, o jam buvo pavaldūs Surminas ir Metevikas; įtvirtinta gyvenvietė dešimt dienų priešinosi kryžiuočių kariaunai.
PDF 162-163
Veliuona, turėjusi plačiai nu 164 sidriekusius įtvirtinimus, gausiai žmonių apgyvendinta, vado vaujama Lietuvos maršalkos Goštauto, su pavaldžiais kitais dviem įžymiais lietuvių didikais - Surminu ir Meteviku, stip riai priešinosi kryžiuočių kariaunai. Dešimtį dienų tęsėsi ap gultis ir įvairūs mėginimai užgrobti, po to prasidėjo sklandus šturmuotės veiksmai
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Kitaip vadinosi Grubytė (Grubite), nuo žodžio Grubios - gėlių ir vaismedžių sodas. Stenderis yra pastebėjęs, kad latviai turėjo deivę, kurią va dino Dyža arba Dysza; savo ypatybėmis ji visiškai atitiko Per- grubę. Senovės prūsai ją vadino Melitele, tai yra Meilutėle. Su šia malonia dievybe supažindina dainelė, iki šiol tebes kambanti Lietuvos kaimo gražuolių lūpose: Dok mums žiedaj, dok, Grubite!