Po paliaubų Lietuva neatgavo prie Vedrošos į nelaisvę paimtų didikų, kurie liko Maskvos rankose.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 571
Vargais negalais abi pusės sutarė dėl šešerių\nmetų paliaubų, tiesa, gana bjauriomis Lietuvai sąly\ngomis. Pavyko atgauti vieną kitą nereikšmingą pilį,\nbet neatgavo nei pabėgėlių, nei ištisų žemių, nei pa\ngaliau didikų, prie Vedrošos paimtų į nelaisvę, kurie\npasiliko Maskvos rankose. Derantis dėl Livonijos, var\ngais negalais pavyko pasiekti, kad Naugardo ir Psko\nvo vaivadoms buvo įsakyta tartis su magistro atsto\nvais dėl taikos.
Pavyko atgauti vieną kitą nereikšmingą pilį, bet neatgavo nei pabėgėlių, nei ištisų žemių, nei pa galiau didikų, prie Vedrošos paimtų į nelaisvę, kurie pasiliko Maskvos rankose.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 571
Vargais negalais abi pusės sutarė dėl šešerių\nmetų paliaubų, tiesa, gana bjauriomis Lietuvai sąly\ngomis. Pavyko atgauti vieną kitą nereikšmingą pilį,\nbet neatgavo nei pabėgėlių, nei ištisų žemių, nei pa\ngaliau didikų, prie Vedrošos paimtų į nelaisvę, kurie\npasiliko Maskvos rankose. Derantis dėl Livonijos, var\ngais negalais pavyko pasiekti, kad Naugardo ir Psko\nvo vaivadoms buvo įsakyta tartis su magistro atsto\nvais dėl taikos.
Kojelavičiaus pasakojime Stanislovas Kiška vengė traukti atviromis vietomis, kad nepakartotų Ostrogiškio nesėkmės prie Vedrošos.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 558
Žymiausi luomų vadovai, garsūs pareigomis ir\ndidžiomis privilegijomis, nuskubėjo pas Ostrogiškį. Kai\nsusirinkę jie tarėsi, kaip reikės kariauti, Smolensko\nvaivadą Stanislovą Kišką pasiekė žinia, kad prie Ved-\nrošos pasirodžiusi priešų kariuomenė. Šitai išgirdęs,\nKonstantinas patraukė link priešo su savo kariais, ku\nrių čia turėjo ne daugiau kaip tris tūkstančius penkis\n560\n\n## Puslapis 559\n\n\\\n¡šimtus vyrų.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 605
Štai todėl Jonui Sapiegai, val\ndančiam karaliaus vardu Vi-\nT a ik a su m a sk v ė n a is\ntebską, buvo pavesta susitar\nti su kunigaikščio Vasilijaus\npasiuntiniais dėl taikos sąlygų. Jie susitarė šitaip. Ir\nviena, ir kita šalis be jokių išlygų paleisianti į laisvę\nbelaisvius, pirmiausia tuos, kurie paimti prie Vedro-\nšos.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
jog tirono įsiūtį galima numalšinti per pasiunti-l nius, todėl liepė Trakų vaivadai Zaberezinskiui šitai pi atsakyti Ivano žygūnui. Esą po Florencijoje sudarytos Rytų ir Vakarų bažnyčių unijos, kai visi Rytų patriar chai ir Bizantijos imperatorius pripažino Romos po piežių aukščiausiąja krikščioniškojo tikėjimo galva, Aleksandras, remdamasis senaisiais Lietuvos įstatymais, rūpinęsis, kad jo valdose gyvenantys rusai irgi prisi dėtų prie šios santarvės. Taigi Ivanas visai be pagrin do įsižeidęs dėl tų jo darbų, kuriuos sutartinai remia visi krikščionys ir Nifonas, Konstantinopolio patriar chas (kuriam ir Rusia sakosi esanti pavaldi), laišku, parašytu Kijevo vyskupui, ypač dėl to, kad Aleksan dras nieko iš savo valdinių (netgi ir žmonos Elenos) prievarta bei grasinimais nėra vertęs atsisakyti pro tėvių tikėjimo.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Vis dėl to jo, Ivano, širdis neatsisakanti taikos, jeigu Alek sandras neatmesiąs teisingų taikos sąlygų ir neatidė liodamas išleisiąs į Maskvą atsakingesnius pasiunti nius, kurie ir susitartų dėl taikos. Šitaip jis kalbėjo Vengrijos karaliaus pasiuntiniui. Kai šis iškeliavo iš Maskvos, Ivanas pasiuntė savo sūnų Dimitrijų su stip riomis jėgomis dar kartą pamėginti užkariauti Smo lenską. Žymus karvedys Mikalojus Glebavičius jau bu vo žuvęs, metų naštos slegiamas jo tėvas Jurgis, ne tekęs sūnaus, atsisakė sunkių karvedžio pareigų, visi šie pasikeitimai ir sužadino Ivanui viltį, jog dabar su silauksiąs kur kas didesnės sėkmės nei ligi šiol.
Susietas teiginys: t-002
Susieti teiginiai: t-002
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Be kvapo nusigavę pas saviškius, visur stovyk loje paskleidė gandus, kad visai čia pat esąs karalius su pagrindinėmis Lietuvos jėgomis, gal norėdami ši taip pasiteisinti dėl savo negarbingo bėgimo, o gal iš baimės manydami, kad taip yra iš tikrųjų. Visus ap ėmė baimė: iš pradžių pasileido bėgti eiliniai kariai, o po to ir vadai, užsikrėtę paprastųjų karių baime: me tę stovyklą bei gurguoles, spruko ligi pat Maskvos. Iš dalies priešą sumušęs, iš dalies išvaikęs, Kiška, di džiuodamasis savo žygiu ir gausiu grobiu, bet nenorė damas, kad jam išeitų taip, kaip atsitiko Ostrogiškiui prie Vedrošos, tai yra vengdamas traukti atviromis vie tomis ir bėgančiam priešui rodyti, kokia maža jo ka riauna, nuvedė visus savo M a sk v o s k u n ig a ik š- vyrus atgal pas karalių.