Tačiau jie ## Puslapis 235 LIETUVOS REZISTENCINIO JUDĖJIMO CENTRALIZACIJA 1949 m. vasarį įvyko partizanų apygardų atstovų suvažiavimas, kuris suvienijo antisovietinio pasipriešinimo kovotojus į bendrą organizaciją - Lietuvos laisvės kovos sąjūdį (LLKs). Pakeliui į suvažiavimą susitikę Vakarų Lietuvos (Jūros) ir Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų atstovai ir vadai. Kęstučio apygardos vadu, 1951 m. Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadu.
Pakeliui į suvažiavimą susitikę Vakarų Lietuvos (Jūros) ir Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų atstovai ir vadai. Antroje eilėje (stovi) iš kairės: ketvirtas - Vakarų Lietuvos srities štabo viršininkas Vytautas GužasKardas, penktas - Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas, septintas — Vakarų Lietuvos srities vadas Aleksandras MilaševičiusRuonis, devintas - Pietų Lietuvos srities vadas Adolfas RamanauskasVanagas, dešimtas - Kęstučio apygardos štabo viršininkas Robertas Gedvilas-Remigijus, vienuoliktas - Vakarų Lietuvos srities Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininkas Antanas Liesys-Idenas pateko į iš anksto parengtą pasalą ir patyrę nuostolių buvo priversti grįžti atgal.
Kęstučio apygardos vadu, 1951 m. Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadu. Silpstant ginkluotam pasipriešinimui 1952 m. įkūrė „Vyčių sąjungą, kuri turėjo pasipriešinimo kovą tęsti intelektiniame ir dvasiniame lygmenyje.