Tačiau jie ## Puslapis 235 LIETUVOS REZISTENCINIO JUDĖJIMO CENTRALIZACIJA 1949 m. vasarį įvyko partizanų apygardų atstovų suvažiavimas, kuris suvienijo antisovietinio pasipriešinimo kovotojus į bendrą organizaciją - Lietuvos laisvės kovos sąjūdį (LLKs). Pakeliui į suvažiavimą susitikę Vakarų Lietuvos (Jūros) ir Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų atstovai ir vadai. Kęstučio apygardos vadu, 1951 m. Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadu.
Pakeliui\n\nį suvažiavimą susitikę Vakarų\nLietuvos (Jūros) ir Pietų Lietuvos\n(Nemuno) partizanų atstovai ir\nvadai. Antroje eilėje (stovi) iš kairės:\nketvirtas - Vakarų Lietuvos srities\nštabo viršininkas Vytautas Gužas-\nKardas, penktas - Tauro apygardos\nvadas Aleksandras Grybinas-Faus-\ntas, septintas — Vakarų Lietuvos sri-\nties vadas Aleksandras Milaševičius-\nRuonis, devintas - Pietų Lietuvos\nsrities vadas Adolfas Ramanauskas-\nVanagas, dešimtas - Kęstučio\napygardos štabo viršininkas\nRobertas Gedvilas-Remigijus, vie-\nnuoliktas - Vakarų Lietuvos srities\nAgitacijos ir propagandos skyriaus\nviršininkas Antanas Liesys-Idenas\n\npateko į iš anksto parengtą pasalą ir pa-\ntyrę nuostolių buvo priversti grįžti atgal.
Kęstučio apygardos vadu, 1951 m. Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadu. Silpstant ginkluotam pasipriešinimui 1952 m. įkūrė „Vyčių sąjungą, kuri turėjo pasipriešinimo kovą tęsti intelektiniame ir dvasiniame lygmenyje.