Šventaragio slėnis

PDF 412

Mergelės šventė (IX.8) 374 Šventaragio slėnys 244 Šv.

PDF 64-65

48 ## Puslapis 65 I KNYGA Strijkovskis savo kronikoje1 1 , o juo sekdamas ir Kojelavičius' Vilniaus įkūrimą priskiria pačiam Gediminui, aprašydami įvykį, kuris galėjo būti tam vada. Anot jų, Gediminas, po Trakų pilies įkūrimo medžiojęs aplinkinėse giriose, nusidangino su visu guotu į Šventaragio slėnį, už keturių mylių nuo Trakų, kur Vilnios upė įteka į Viliją. „Tad tenai Gediminas (Strijkovskio žodžiai), prie pasakojimais apipintų ugniakurų, girioje tarpu kalnų, kuriuos dabar Plikaisiais vadina, medžiodamas, be daugybės kitų žvėrių, pats strėle iš kilpinės pašovė didžiulį taurą ir pribaigė jį ant to kalno, kur dabar Vilniaus Aukštutinė pilis - pastarąjį kalną ir dabar Tauro kalnu vadina, o to tauro kailį ir ragus, auksu aptaisytus, su vertingomis brangenybėmis ilgai ižde saugojo, net iki Vytauto laikų, o Vytautas, kuris paprastai dideliuose susiėjimuose ir svetimšalių pasiuntinių priėmimuose iš tų ragų gerdavo, vieną jų tad kaip didžią dovaną kartą garbingame valdovų ir kunigaikščių suvažiavime Lucke 1429 metais įteikė Romos imperatoriui Vengrijos karaliui Zigmantui/7 ir t.

PDF 118

Katedra, kaipo būsianti vyriausia Lietuvos bažnyčia, kad pabrėžtų seno lietuvių tikėjimo pakeitimą naujuoju, statyta toje vietoje, kur Vilniaus lietuviai kūreno savo šventąją ugnį. Tai buvo Šventaragio slėny prie pat pilies kalno. Yra išlikęs padavimas, kad jos didysis altorius įkurtas pačioj šventoj ugniavietėj.

PDF 123

Reikšmingiausia jos dalis buvo šventasis Šventaragio slėnis,' rėpiantis pleištu įsiterpusią lanką tarp Vilijos ir Vilnelės, nuo senų senovės apaugęs ąžuolais; ten degė amžinoji ugnis - Gabija, didžiai garbinama lietuvių. Čia pat medinė šventykla, prie kurios šliejosi pagonių vaidilų būstai. Tolėliau, toje vietoje, kur dabar stovi katedra, stūksojo negrabus dievo Perkūno stabas, pastatytas ant akmeninės pakylos.

PDF 35

Manyčiau, kad Šventaragiu buvo vadinama nuo lietuviškų žodžių Šventas Ragas - altorius, ir kartu turėjo vardą Swiaty-roh - nuo rusiško pavadinimo šventas ragas, mat tas slėnis baigėsi tarsi žemės pleištu tarp Vilijos ir Vilnios upių kyšulyje [rog rusų tarmėse - kyšulys, vert.], kur kiek tolėliau nuo Perkūno šventyklos senovėje, dar iki Gedimino, būdavo laidojami mirusiųjų pelenai. Tad rusiškas pavadinimas Swiaty-roh galėjo būti duetas todėl, kad Vilnius, būdamas gerokai arčiau prie aukštutinės Lietuvos sienų, rusinu jau buvo lankytas, gal nuo pat gyvenvietės pastatymo pradžios.

PDF 34

Ties ta puikiąja upe, laikantis senų tradicijų, kronikininkų perduotų, slėnyje, kur nuo senovės augo ąžuolai, kur dabar stovi katedra, iki krikščioniškojo tikėjimo įvedimo ir visą epochą gal iki Gedimino, degė amžinoji ugnis, vadinta Gabija, - dievaičio Perkūno garbei. Ją saugojo ir kurstė žyniai, o jų vyriausiasis Krivių Krivaitis buvo pranašas, o Lietuvos kūrimosi metu gal buvo paprastų ir laisvų žmonių vienas vadų ir patriarchų.

PDF 67

Taigi ta vietovė, žinia, jei ji buvo parinkta tokiai reikšmingai paskirčiai, jau anksčiau turėjo būti užstatyta ir gyvenama. Netgi pats Vilniaus vardas, paeinantis ne nuo didesniosios Vilijos, bet nuo mažesniosios upės, Vilnios, į aną įtekančios, rodo, kad pirmykštė gyvenvietė turėjo būti prie Vilnios, ir kad Germantas, Šventaragio slėnyje miškus lydimais vertęs, kaip ir Gediminas keliasdešimt metų vėliau ant kalno statydinęs mūro tvirtovę, iškilusią jo viršūnėje, nieko daugiau nedarę, tik artinę Vilijos link ir plėtę senovinę Vilniaus gyvenvietę, palei Vilnios, arba Vilnelės, krantus nusidriekusią ir medinės pilies saugomą. Pagaliau visas tas aplinkinis kraštas, kuriame yra Vilnius, kaip nuo Rusios sienų netoli esantis, jau labai seniai turėjo būti apgyvendintas, ką liudija tokios tankiai gyvenamos vietovės ir pilys, pirmiausia medinės, o jau XIV amžiuje perstatytos į mūrines, kaip antai: Kernavė, Senieji ir Naujieji Trakai1 .

PDF 34

Tas slėnis, vadintas Šventaragio, buvo skirtas aukurui, ant kurio pagal lietuvių pagonių papročius degindavo mirusiųjų kūnus; ant jų ne kartą iškilmingai būdavo atiduoti ugniai Lietuvos kunigaikščių palaikai kartu su ištikimu tarnu, šunimis ir žirgu, išbandytu mūšiuose7. Tad ga- 6 Sklido seniau tarp žmonių tokia legenda apie medinę pilį, kuri labai gilioje senovėje stūksojusi prie Vilnios upės, ant kalvos, kur dabar yra Kūdikėlio Jėzaus ligoninė.

PDF 67

Taigi ta vietovė, žinia, jei ji buvo parinkta tokiai reikšmingai paskirčiai, jau anksčiau turėjo būti užstatyta ir gyvenama. Netgi pats Vilniaus vardas, paeinantis ne nuo didesniosios Vilijos, bet nuo mažesniosios upės, Vilnios, į aną įtekančios, rodo, kad pirmykštė gyvenvietė turėjo būti prie Vilnios, ir kad Germantas, Šventaragio slėnyje miškus lydimais vertęs, kaip ir Gediminas keliasdešimt metų vėliau ant kalno statydinęs mūro tvirtovę, iškilusią jo viršūnėje, nieko daugiau nedarę, tik artinę Vilijos link ir plėtę senovinę Vilniaus gyvenvietę, palei Vilnios, arba Vilnelės, krantus nusidriekusią ir medinės pilies saugomą. Pagaliau visas tas aplinkinis kraštas, kuriame yra Vilnius, kaip nuo Rusios sienų netoli esantis, jau labai seniai turėjo būti apgyvendintas, ką liudija tokios tankiai gyvenamos vietovės ir pilys, pirmiausia medinės, o jau XIV amžiuje perstatytos į mūrines, kaip antai: Kernavė, Senieji ir Naujieji Trakai1 .

PDF 123

O pilies kalno pietų pusėje, tarp jo ir Vilnelės upės, stovėjo didžiuliai vieno garsiausių Lietuvos didikų Manvydo rūmai, o kalno papėdėje, palei Viliją, driekėsi Žemutinė pilis, vadinta Kreivąja. Reikšmingiausia jos dalis buvo šventasis Šventaragio slėnis,' rėpiantis pleištu įsiterpusią lanką tarp Vilijos ir Vilnelės, nuo senų senovės apaugęs ąžuolais; ten degė amžinoji ugnis - Gabija, didžiai garbinama lietuvių. Čia pat medinė šventykla, prie kurios šliejosi pagonių vaidilų būstai.

PDF 34

Tas slėnis, vadintas Šventaragio, buvo skirtas aukurui, ant kurio pagal lietuvių pagonių papročius degindavo mirusiųjų kūnus; ant jų ne kartą iškilmingai būdavo atiduoti ugniai Lietuvos kunigaikščių palaikai kartu su ištikimu tarnu, šunimis ir žirgu, išbandytu mūšiuose7. Tad ga- 6 Sklido seniau tarp žmonių tokia legenda apie medinę pilį, kuri labai gilioje senovėje stūksojusi prie Vilnios upės, ant kalvos, kur dabar yra Kūdikėlio Jėzaus ligoninė.

PDF 34

Ties ta puikiąja upe, laikantis senų tradicijų, kronikininkų perduotų, slėnyje, kur nuo senovės augo ąžuolai, kur dabar stovi katedra, iki krikščioniškojo tikėjimo įvedimo ir visą epochą gal iki Gedimino, degė amžinoji ugnis, vadinta Gabija, - dievaičio Perkūno garbei. Ją saugojo ir kurstė žyniai, o jų vyriausiasis Krivių Krivaitis buvo pranašas, o Lietuvos kūrimosi metu gal buvo paprastų ir laisvų žmonių vienas vadų ir patriarchų.

PDF 251

Gražia legenda yra apipintas Vilniuje valstybės sostinės įkūrimas^14. Sėkmingai medžiodamas kalne (Neries ir Vilnelės santakoje), Gediminas nukovęs taurą, o paskni Šventaragio slėnyje (kur vėliau pastatyta katedra) susapnavęs įdomų sapną, kurį tepajėgęs tik vyriausias žynys Lizdeika išaiškinti. Valdovo sapne girdėtas staugimas «geležinio vilko », «lyg jame butų staugę šimtas vilkų », reiškęs, jog toje vietoje busiąs pastatytas miestas, kuris pasieksiąs didelio garso.

PDF 35

Manyčiau, kad Šventaragiu buvo vadinama nuo lietuviškų žodžių Šventas Ragas - altorius, ir kartu turėjo vardą Swiaty-roh - nuo rusiško pavadinimo šventas ragas, mat tas slėnis baigėsi tarsi žemės pleištu tarp Vilijos ir Vilnios upių kyšulyje [rog rusų tarmėse - kyšulys, vert.], kur kiek tolėliau nuo Perkūno šventyklos senovėje, dar iki Gedimino, būdavo laidojami mirusiųjų pelenai. Tad rusiškas pavadinimas Swiaty-roh galėjo būti duetas todėl, kad Vilnius, būdamas gerokai arčiau prie aukštutinės Lietuvos sienų, rusinu jau buvo lankytas, gal nuo pat gyvenvietės pastatymo pradžios.

PDF 64-65

48 ## Puslapis 65 I KNYGA Strijkovskis savo kronikoje1 1 , o juo sekdamas ir Kojelavičius' Vilniaus įkūrimą priskiria pačiam Gediminui, aprašydami įvykį, kuris galėjo būti tam vada. Anot jų, Gediminas, po Trakų pilies įkūrimo medžiojęs aplinkinėse giriose, nusidangino su visu guotu į Šventaragio slėnį, už keturių mylių nuo Trakų, kur Vilnios upė įteka į Viliją. „Tad tenai Gediminas (Strijkovskio žodžiai), prie pasakojimais apipintų ugniakurų, girioje tarpu kalnų, kuriuos dabar Plikaisiais vadina, medžiodamas, be daugybės kitų žvėrių, pats strėle iš kilpinės pašovė didžiulį taurą ir pribaigė jį ant to kalno, kur dabar Vilniaus Aukštutinė pilis - pastarąjį kalną ir dabar Tauro kalnu vadina, o to tauro kailį ir ragus, auksu aptaisytus, su vertingomis brangenybėmis ilgai ižde saugojo, net iki Vytauto laikų, o Vytautas, kuris paprastai dideliuose susiėjimuose ir svetimšalių pasiuntinių priėmimuose iš tų ragų gerdavo, vieną jų tad kaip didžią dovaną kartą garbingame valdovų ir kunigaikščių suvažiavime Lucke 1429 metais įteikė Romos imperatoriui Vengrijos karaliui Zigmantui/7 ir t.

PDF 35

Manyčiau, kad Šventaragiu buvo vadinama nuo lietuviškų žodžių Šventas Ragas - altorius, ir kartu turėjo vardą Swiaty-roh - nuo rusiško pavadinimo šventas ragas, mat tas slėnis baigėsi tarsi žemės pleištu tarp Vilijos ir Vilnios upių kyšulyje [rog rusų tarmėse - kyšulys, vert.], kur kiek tolėliau nuo Perkūno šventyklos senovėje, dar iki Gedimino, būdavo laidojami mirusiųjų pelenai. Tad rusiškas pavadinimas Swiaty-roh galėjo būti duetas todėl, kad Vilnius, būdamas gerokai arčiau prie aukštutinės Lietuvos sienų, rusinu jau buvo lankytas, gal nuo pat gyvenvietės pastatymo pradžios.

PDF 203

Po to, dar geresnių ženklų paskatintas, Neries ir Vilnios santakoje padėjo pamatus kitam miestui. Netoli Šventaragio slėnio (kur kitados Germantas buvo paskyręs laukymę valdovų kapams ir giraitę dievams) pats valdovas kalno viršūnėje savo ietimi nudėjo iš miško tankmių ir stačių įkalnių atvarytą miškinį jautį (jį vadiname taurų). Pavargęs po visą dieną trukusios medžioklės ir nudžiugęs, kad sėkmingai pavyko nudobti žvėrį, jis apsinakvojo D ėl k o b u v o įk u rta s Šventaragio slėnyje; kieto V ilnius, L ie tu v o s sosmiego apimtas, sapne jis ištinė vydo toje pačioje kalno viršūnėje, kur buvo nudėjęs žvėrį, stovintį didžiulį vilką, kuris rodėsi arba visas geležinis, arba geležimi šarvuotas; jo viduje šimtas kitų vilkų didžiu staugimu skardeno aplinkinius laukus ir girias.