Šventaragio slėnis

PDF 412

Mergelės šventė (IX.8) 374\nŠventaragio slėnys 244\nŠv.

PDF 64-65

48\n\n## Puslapis 65\n\nI KNYGA\nStrijkovskis savo kronikoje1 1 , o juo sekdamas ir Kojelavi­\nčius' Vilniaus įkūrimą priskiria pačiam Gediminui, aprašy­\ndami įvykį, kuris galėjo būti tam vada. Anot jų, Gediminas, \npo Trakų pilies įkūrimo medžiojęs aplinkinėse giriose, nusi­\ndangino su visu guotu į Šventaragio slėnį, už keturių mylių \nnuo Trakų, kur Vilnios upė įteka į Viliją. „Tad tenai Gedimi­\nnas (Strijkovskio žodžiai), prie pasakojimais apipintų ugnia­\nkurų, girioje tarpu kalnų, kuriuos dabar Plikaisiais vadina, \nmedžiodamas, be daugybės kitų žvėrių, pats strėle iš kilpi­\nnės pašovė didžiulį taurą ir pribaigė jį ant to kalno, kur dabar \nVilniaus Aukštutinė pilis - pastarąjį kalną ir dabar Tauro kal­\nnu vadina, o to tauro kailį ir ragus, auksu aptaisytus, su ver­\ntingomis brangenybėmis ilgai ižde saugojo, net iki Vytauto \nlaikų, o Vytautas, kuris paprastai dideliuose susiėjimuose ir \nsvetimšalių pasiuntinių priėmimuose iš tų ragų gerdavo, vie­\nną jų tad kaip didžią dovaną kartą garbingame valdovų ir \nkunigaikščių suvažiavime Lucke 1429 metais įteikė Romos \nimperatoriui Vengrijos karaliui Zigmantui/7 ir t.

PDF 118

Katedra, kaipo būsianti vyriausia Lietuvos bažny­ čia, kad pabrėžtų seno lietuvių tikėjimo pakeitimą naujuoju, statyta toje vietoje, kur Vilniaus lietuviai kūreno savo šventąją ugnį. Tai buvo Šventaragio slėny prie pat pilies kalno. Yra išlikęs padavimas, kad jos didysis altorius įkurtas pačioj šven­ toj ugniavietėj.

PDF 123

Reikš­ mingiausia jos dalis buvo šventasis Šventaragio slėnis,' rėpian­ tis pleištu įsiterpusią lanką tarp Vilijos ir Vilnelės, nuo senų senovės apaugęs ąžuolais; ten degė amžinoji ugnis - Gabija, didžiai garbinama lietuvių. Čia pat medinė šventykla, prie kurios šliejosi pagonių vaidilų būstai. Tolėliau, toje vietoje, kur dabar stovi katedra, stūksojo negrabus dievo Perkūno stabas, pastatytas ant akmeninės pakylos.

PDF 35

Many­ čiau, kad Šventaragiu buvo vadina­ ma nuo lietuviškų žodžių Šventas Ragas - altorius, ir kartu turėjo var­ dą Swiaty-roh - nuo rusiško pavadi­ nimo šventas ragas, mat tas slėnis baigėsi tarsi žemės pleištu tarp Vili­ jos ir Vilnios upių kyšulyje [rog ru­ sų tarmėse - kyšulys, vert.], kur kiek tolėliau nuo Perkūno šventyklos se­ novėje, dar iki Gedimino, būdavo laidojami mirusiųjų pelenai. Tad ru­ siškas pavadinimas Swiaty-roh galėjo būti duetas todėl, kad Vilnius, bū­ damas gerokai arčiau prie aukštuti­ nės Lietuvos sienų, rusinu jau buvo lankytas, gal nuo pat gyvenvietės pastatymo pradžios.

PDF 34

Ties ta\npuikiąja upe, laikantis senų tradicijų, kronikininkų perduo­\ntų, slėnyje, kur nuo senovės augo ąžuolai, kur dabar stovi\nkatedra, iki krikščioniškojo tikėjimo įvedimo ir visą epochą\ngal iki Gedimino, degė amžinoji ugnis, vadinta Gabija, - die­\nvaičio Perkūno garbei. Ją saugojo ir kurstė žyniai, o jų vy­\nriausiasis Krivių Krivaitis buvo pranašas, o Lietuvos kūri­\nmosi metu gal buvo paprastų ir laisvų žmonių vienas vadų\nir patriarchų.

PDF 67

Taigi ta vietovė, žinia, jei ji buvo parinkta to­ kiai reikšmingai paskirčiai, jau anksčiau turėjo būti užstaty­ ta ir gyvenama. Netgi pats Vilniaus vardas, paeinantis ne nuo didesniosios Vilijos, bet nuo mažesniosios upės, Vilnios, į aną įtekančios, rodo, kad pirmykštė gyvenvietė turėjo būti prie Vilnios, ir kad Germantas, Šventaragio slėnyje miškus lydimais vertęs, kaip ir Gediminas keliasdešimt metų vė­ liau ant kalno statydinęs mūro tvirtovę, iškilusią jo viršūnė­ je, nieko daugiau nedarę, tik artinę Vilijos link ir plėtę seno­ vinę Vilniaus gyvenvietę, palei Vilnios, arba Vilnelės, krantus nusidriekusią ir medinės pilies saugomą. Pagaliau visas tas aplinkinis kraštas, kuriame yra Vilnius, kaip nuo Rusios sienų netoli esantis, jau labai seniai turėjo būti apgy­ vendintas, ką liudija tokios tankiai gyvenamos vietovės ir pilys, pirmiausia medinės, o jau XIV amžiuje perstatytos į mūrines, kaip antai: Kernavė, Senieji ir Naujieji Trakai1 .

PDF 34

Tas slėnis, vadintas Šventaragio, buvo skirtas\naukurui, ant kurio pagal lietuvių pagonių papročius degin­\ndavo mirusiųjų kūnus; ant jų ne kartą iškilmingai būdavo\natiduoti ugniai Lietuvos kunigaikščių palaikai kartu su išti­\nkimu tarnu, šunimis ir žirgu, išbandytu mūšiuose7. Tad ga-\n6\nSklido seniau tarp žmonių tokia le­\ngenda apie medinę pilį, kuri labai gi­\nlioje senovėje stūksojusi prie Vilnios\nupės, ant kalvos, kur dabar yra Kū­\ndikėlio Jėzaus ligoninė.

PDF 67

Taigi ta vietovė, žinia, jei ji buvo parinkta to­ kiai reikšmingai paskirčiai, jau anksčiau turėjo būti užstaty­ ta ir gyvenama. Netgi pats Vilniaus vardas, paeinantis ne nuo didesniosios Vilijos, bet nuo mažesniosios upės, Vilnios, į aną įtekančios, rodo, kad pirmykštė gyvenvietė turėjo būti prie Vilnios, ir kad Germantas, Šventaragio slėnyje miškus lydimais vertęs, kaip ir Gediminas keliasdešimt metų vė­ liau ant kalno statydinęs mūro tvirtovę, iškilusią jo viršūnė­ je, nieko daugiau nedarę, tik artinę Vilijos link ir plėtę seno­ vinę Vilniaus gyvenvietę, palei Vilnios, arba Vilnelės, krantus nusidriekusią ir medinės pilies saugomą. Pagaliau visas tas aplinkinis kraštas, kuriame yra Vilnius, kaip nuo Rusios sienų netoli esantis, jau labai seniai turėjo būti apgy­ vendintas, ką liudija tokios tankiai gyvenamos vietovės ir pilys, pirmiausia medinės, o jau XIV amžiuje perstatytos į mūrines, kaip antai: Kernavė, Senieji ir Naujieji Trakai1 .

PDF 123

O pilies kalno pietų pusėje, tarp jo ir Vilnelės upės, stovėjo didžiuliai vieno gar­ siausių Lietuvos didikų Manvydo rūmai, o kalno papėdėje, palei Viliją, driekėsi Žemutinė pilis, vadinta Kreivąja. Reikš­ mingiausia jos dalis buvo šventasis Šventaragio slėnis,' rėpian­ tis pleištu įsiterpusią lanką tarp Vilijos ir Vilnelės, nuo senų senovės apaugęs ąžuolais; ten degė amžinoji ugnis - Gabija, didžiai garbinama lietuvių. Čia pat medinė šventykla, prie kurios šliejosi pagonių vaidilų būstai.

PDF 34

Tas slėnis, vadintas Šventaragio, buvo skirtas\naukurui, ant kurio pagal lietuvių pagonių papročius degin­\ndavo mirusiųjų kūnus; ant jų ne kartą iškilmingai būdavo\natiduoti ugniai Lietuvos kunigaikščių palaikai kartu su išti­\nkimu tarnu, šunimis ir žirgu, išbandytu mūšiuose7. Tad ga-\n6\nSklido seniau tarp žmonių tokia le­\ngenda apie medinę pilį, kuri labai gi­\nlioje senovėje stūksojusi prie Vilnios\nupės, ant kalvos, kur dabar yra Kū­\ndikėlio Jėzaus ligoninė.

PDF 34

Ties ta\npuikiąja upe, laikantis senų tradicijų, kronikininkų perduo­\ntų, slėnyje, kur nuo senovės augo ąžuolai, kur dabar stovi\nkatedra, iki krikščioniškojo tikėjimo įvedimo ir visą epochą\ngal iki Gedimino, degė amžinoji ugnis, vadinta Gabija, - die­\nvaičio Perkūno garbei. Ją saugojo ir kurstė žyniai, o jų vy­\nriausiasis Krivių Krivaitis buvo pranašas, o Lietuvos kūri­\nmosi metu gal buvo paprastų ir laisvų žmonių vienas vadų\nir patriarchų.

PDF 251

Gražia legenda yra apipintas Vilniuje valstybės sostinės įkūrimas^14. Sėkmingai medžiodamas kalne (Neries ir Vilnelės san­ takoje), Gediminas nukovęs taurą, o paskni Šventaragio slėnyje (kur vėliau pastatyta katedra) susapnavęs įdomų sapną, kurį tepa­ jėgęs tik vyriausias žynys Lizdeika išaiškinti. Valdovo sapne gir­ dėtas staugimas «geležinio vilko », «lyg jame butų staugę šimtas vilkų », reiškęs, jog toje vietoje busiąs pastatytas miestas, kuris pasieksiąs didelio garso.

PDF 35

Many­ čiau, kad Šventaragiu buvo vadina­ ma nuo lietuviškų žodžių Šventas Ragas - altorius, ir kartu turėjo var­ dą Swiaty-roh - nuo rusiško pavadi­ nimo šventas ragas, mat tas slėnis baigėsi tarsi žemės pleištu tarp Vili­ jos ir Vilnios upių kyšulyje [rog ru­ sų tarmėse - kyšulys, vert.], kur kiek tolėliau nuo Perkūno šventyklos se­ novėje, dar iki Gedimino, būdavo laidojami mirusiųjų pelenai. Tad ru­ siškas pavadinimas Swiaty-roh galėjo būti duetas todėl, kad Vilnius, bū­ damas gerokai arčiau prie aukštuti­ nės Lietuvos sienų, rusinu jau buvo lankytas, gal nuo pat gyvenvietės pastatymo pradžios.

PDF 64-65

48\n\n## Puslapis 65\n\nI KNYGA\nStrijkovskis savo kronikoje1 1 , o juo sekdamas ir Kojelavi­\nčius' Vilniaus įkūrimą priskiria pačiam Gediminui, aprašy­\ndami įvykį, kuris galėjo būti tam vada. Anot jų, Gediminas, \npo Trakų pilies įkūrimo medžiojęs aplinkinėse giriose, nusi­\ndangino su visu guotu į Šventaragio slėnį, už keturių mylių \nnuo Trakų, kur Vilnios upė įteka į Viliją. „Tad tenai Gedimi­\nnas (Strijkovskio žodžiai), prie pasakojimais apipintų ugnia­\nkurų, girioje tarpu kalnų, kuriuos dabar Plikaisiais vadina, \nmedžiodamas, be daugybės kitų žvėrių, pats strėle iš kilpi­\nnės pašovė didžiulį taurą ir pribaigė jį ant to kalno, kur dabar \nVilniaus Aukštutinė pilis - pastarąjį kalną ir dabar Tauro kal­\nnu vadina, o to tauro kailį ir ragus, auksu aptaisytus, su ver­\ntingomis brangenybėmis ilgai ižde saugojo, net iki Vytauto \nlaikų, o Vytautas, kuris paprastai dideliuose susiėjimuose ir \nsvetimšalių pasiuntinių priėmimuose iš tų ragų gerdavo, vie­\nną jų tad kaip didžią dovaną kartą garbingame valdovų ir \nkunigaikščių suvažiavime Lucke 1429 metais įteikė Romos \nimperatoriui Vengrijos karaliui Zigmantui/7 ir t.

PDF 35

Many­ čiau, kad Šventaragiu buvo vadina­ ma nuo lietuviškų žodžių Šventas Ragas - altorius, ir kartu turėjo var­ dą Swiaty-roh - nuo rusiško pavadi­ nimo šventas ragas, mat tas slėnis baigėsi tarsi žemės pleištu tarp Vili­ jos ir Vilnios upių kyšulyje [rog ru­ sų tarmėse - kyšulys, vert.], kur kiek tolėliau nuo Perkūno šventyklos se­ novėje, dar iki Gedimino, būdavo laidojami mirusiųjų pelenai. Tad ru­ siškas pavadinimas Swiaty-roh galėjo būti duetas todėl, kad Vilnius, bū­ damas gerokai arčiau prie aukštuti­ nės Lietuvos sienų, rusinu jau buvo lankytas, gal nuo pat gyvenvietės pastatymo pradžios.

PDF 203

Po to, dar geresnių ženklų paskatintas, Neries ir Vilnios santakoje padėjo pamatus kitam miestui. Ne­ toli Šventaragio slėnio (kur kitados Germantas buvo paskyręs laukymę valdovų kapams ir giraitę dievams) pats valdovas kalno viršūnėje savo ietimi nudėjo iš miško tankmių ir stačių įkalnių atvarytą miškinį jautį (jį vadiname taurų). Pavargęs po visą dieną trukusios medžioklės ir nudžiugęs, kad sėkmingai pavyko nudob­ ti žvėrį, jis apsinakvojo D ėl k o b u v o įk u rta s Šventaragio slėnyje; kieto V ilnius, L ie tu v o s sos- miego apimtas, sapne jis iš- tinė vydo toje pačioje kalno vir­ šūnėje, kur buvo nudėjęs žvėrį, stovintį didžiulį vilką, kuris rodėsi arba visas geležinis, arba geležimi šarvuotas; jo viduje šimtas kitų vilkų didžiu staugimu skardeno aplinkinius laukus ir gi­ rias.