Užnemunėje, citatoje tapatinamoje su Suvalkų kraštu, kaimai XIX a. išsiskirstė vienkiemiais.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 261
Pati reforma iš pradžių buvo padaryta tik vakarinėje valstybės dalyje, t. y. tikrojoje Lietuvoje, bet greit ji buvo atlikta ir rusiškose srityse. Iš pradžių ją įvykdė tiktai didysis kunigaikštis vien savo žemėse, bet greit juo pasekė ir bajorai. Tuo būdu XVI amž. vidury pradėtas gyvenimas kaimais Lietuvoje kai kur išliko iki mūsų laikų. Tik Užnemunėje (Suvalkų krašte) kaimai išsiskirstė vienkiemiais XIX amž.
Dabartinis Suvalkų kraštas buvo kryžiuočių pasienio didžiulės girios dalis.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 179
Antai ištisa didžiulė giria buvo kryžiuočių pasienis, t. y. visas dabartinis Suvalkų kraštas, didesniosios Tauragės, Kretingos ir Telšių apskričių dalys.
Lietuviškoji Užnemunė, apimanti Suvalkų kraštą, Prūsijos valdžioje priklausė Balstogės departamentui.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 462
**Užnemunė Prūsų karalystėje.** Prūsija per trečiąjį padalinimą gautąsias žemes pavadino Naujaisiais Rytprūsiais. Jos visos buvo padalintos į Plocko ir Balstogės departamentus. Lietuviškoji Užnemunė priklausė Balstogės departamentui.
Suvalkų kraštas tada buvo beveik negyvenamas, apaugęs tankiais miškais, o į Prūsiją per jį ėjo tik du keliai.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 257
Lietuvos kunigaikščio būstinės. Suvalkų kraštas tada buvo beveik negyvenamas, apaugęs tankiais miškais (Wildnis), pro kuriuos į Prūsiją ėjo tik du keliai^2 ), o Lietuvai priklausančios rusų žemės — retai gyvenamos; taigi ir Vytauto dvarų juose buvo mažiau.
Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ svarstoma, kad Vytautas tikėjosi gauti Žemaičius ir Užnemunę (Suvalkų kraštą).
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 143
Jis greičiausiai nenorėjo leisti per daug laimėti lenkams, nes patsai, be Žemaičių ir Užnemunės (Suvalkų krašto), nieko daugiau nesitikėjo gauti.
Jis greičiausiai nenorėjo leisti per daug laimėti lenkams, nes patsai, be Žemaičių ir Užnemunės (Suvalkų krašto), nieko daugiau nesitikėjo gauti.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 143
Tuo tarpu ordino vadovybę paėmęs komtūras Henrikas von Plauenas suskubo surinkti jėgų, ir sąjungininkams nebepasisekė paimti Marijenburgo; ypač nepasisekė dėl to, kad Vytautas, dėl gerai nežinomų priežasčių, netrukus su savo kariuomene grįžo namo. Jis greičiausiai nenorėjo leisti per daug laimėti lenkams, nes patsai, be Žemaičių ir Užnemunės (Suvalkų krašto), nieko daugiau nesitikėjo gauti. Jam pasitraukus, turėjo atsitraukti ir Jogaila.